6:08 šiaip ne taip atsikeliu. Rytinis apsikabinimas apsikeičiant energijomis, kurių abiem trūksta. Po pusvalandžio kyla vaikai. Pirmasis nubunda Varliukas ir irzliai verkšlena mamos. Aš tuo metu jau valgau ir klausausi, kaip nuostabiai ramiai tėtukas jam dėsto, jog turi kojeles, sulenki ištiesi ir nueini pas mamą. Kai nuo verkšlenimo pabunda ir didysis, mažasis šiaip ne taip liaujasi ir atbizena pas mane. Paprašo atsikąsti duonos su sviestu tokiu balseliu, kad, rodos, savaitę nevalgęs.

Einam sisi, rengiamės. Galėtų jau ir pats, beveik viską moka, bet man smagu jį rengti, nes tada galiu visą pačiupinėti, palaikyti glėby, pamyluoti – tai mūsų mažos artumo akimirkos. Išrenkam drabužėlius broliui. Jis tingiai keliasi ir norėtų taip pat būti panešiotas ir aprengtas mamos. Dažnai bent vieną šių punktų pavyksta įgyvendinti. Esu tikra, kad tokie norai – ne vaikų tingėjimas, bet artumo paieškos, tad jeigu jau esu šalia, esu pasiruošus atiduot visą meilę tiems savo mažuliukams.

Prisimenu, kad dar neploviau galvos!… Vaikai todėl pusryčiauja vieni, o aš kuo skubiau stengiuos susiruošti. Pagal vakar parsineštus šlapius skaičiuoju, kiek atsarginių drabužių komplektų reikia įdėti į darželį. Tėtis ruošia užkandėles, visi bendrom jėgom apipavidalinam naująją Žiogučio dėžutę (sena prieš kelias dienas sulūžo).

Kažkam neišdžiūvo kelnės ir batai po vakarykščių braidžiojimų po balas – išjungė centrinį šildymą ir neliko prabangos po nakties turėti viską sausą –, o kai kas pirštinių taip ir nepasidžiovė. Traukiami alternatyvūs variantai. Ir vėl susivėlinam išeiti. Mašinoj vaikai klauso „Keistuolių” pasakų „Kitą kartą…„, o tėveliai bando aptarti savo realijas. Laiko visai pakanka, kai patenki į spūstį. Vis dėlto norėtųsi greičiau atsirasti darbe, tad išleidžiu vaikinus pakeliui. Vienas – kaip dažniausiai – viskuo nepatenkintas, kitas – kaip dažniausiai – švytėte švyti.

<…>

Baigiasi darbas, skubu namo vakarieniauti ir gal persirengti, nes diena dar ilga. Valgydama peržiūriu el. paštą ir klausausi smagaus vystyklinių mamų pokalbio Laisvosios bangos radijo archyve. Vitalija ir Asta vardija priežastis, dėl ko mamos pasirenka daugkartines sauskelnes:

1. ekologija,

2. sveikata,

3. stilius,

4. ekonomija,

5. o galbūt ir mada dabar tokia.

Iš tiesų ekologija, jei galvojame apie ekologiją plačiąja prasme – mažiau šiukšlių, mažiau vartojimo. Žinoma, kai kas pasirenka ir paviršutiniškai: vienkartinis – neekologiška, o daugkartinis, ypač jei iš ekologiško pluošto, tai labai ekologiška.

Apie sveikatą jau turbūt visi viską girdėjo, nuomonių įvairiausių. Faktas tas, kad vis dėlto medžiaga prie kūno maloniau ir morališkai, ir fiziškai, ir nėra jokių paslapčių bei netikėtumų, kas „užrakina“ tą skystį viduje, kas su juo „užrakintu“ toliau vyksta ir kokių kūno reakcijų galima tikėtis.

Stilius – o taip! Šiais laikais yra tiek įvairiausių vystyklų variantų, modelių, medžiagų, spalvų ir t. t., kad sauskelnės kartais gali būt net stilingesnės nei viršutiniai drabužiai! Kas nori, renkasi marliukus ir palutes – oldskūlą, kas nori – siuva iš savo sudėvėtų drabužių ir turi sauskelnes su istorija, kas nori – perka grožių grožius, pasiūtus Lietuvoje ar svetur. Įveskit į google vaizdų paiešką „daugkartinės sauskelnės“ ir pamatysit, kad eiliniam pampersui su trim piešinukais ant užsegimo juostelės nė iš tolo nėr ko pretenduoti į stilingo mažylio garderobą. Taip taip, būtent garderobą! Nes medžiaginės sauskelnės nėra koks nors ausų krapštukas, vatos gabaliukas ar kita priežiūros priemonė. Tai yra tikrų tikriausias drabužis, kuriuo galima ir pasipuošti, ir prisiminimui pasilikti, ir perduoti ateities kartoms. Todėl medžiagines sauskelnes galima sieti ir su mada ir gal tikrai atsiranda tokių mamų, kurios imasi vystyklystės tik todėl, kad tai gražu ir dabar „ant bangos“.

Ekonomija – kai neišmeti vis po litą, pusantro, bet sykį (ar palaipsniui) investuoji pagal išgales ir naudoji vienam, antram vaikui, o paskui dar draugės vaikui atiduodi arba parduodi ir dalį investicijų susigrąžini. Kai laukiausi vyresnėlio (tą patį pasakojo ir Vitalija), Vilniuje buvo tik viena parduotuvė, prekiaujanti daugkartinėmis sauskelnėmis ir vystyklais, o visi, sugalvoję taip auginti savo vaikus, buvo traktuojami lyg kokie dinozaurai ar truputį trenkti. Dabar gi prekiautojų ir siuvėjų yra tikrai nemažas būrelis, tad pasirinkimas ir modeliuose, ir kainose labai didelis.

Didysis laimėjimas, prie kurio galbūt prisidėjo ir vis kasmet rengiamos Vystyklų dienos (manau, kad prisidėjo!), yra tas, jog pastaruoju metu daugkartines sauskelnes jau galima įsigyti ir vaistinėse bei kai kuriuose prekybos centruose. Pagaliau ateina suvokimas, kad rinktis iš Huggies, Pampers, Optima linija ir pan. – nėra tikrasis pasirinkimas. Medžiaginiai vystyklai taip pat turi būti pasirinkimo amplitudėje. Štai jie ir atsiranda lentynose. (Gaila, kad šalia mišinukų ir tyrelių niekaip nepadėsi motinos pieno…)

Be prekybos centrų, vystyklystė išaugo ir palaikymo grupėmis. Anksčiau apie medžiagines sauskelnes tiesiog buvo galima pasiskaityti tinklaraštyje manovystyklai.lt ir „kvankštelėjusių“, „dinozaurinių“ mamų forumų temose, o dabar PTC galima išklausyti teorines paskaitas, susitikti vystyklinių mamų klube, konsultuotis el. konferencijoje, dalyvauti Facebook grupėje.

Lekiu į daržą (tiesa, Žiogutis prašė darželio taip nevadinti, „nes jam gali būti nemalonu“), kur pasimatau su savo vyrukų komanda ir turiu jiems perduoti mašiną, bet mašinos jie neima, mat sugalvojo eiti pasiaust į parką. Lipu į trečią aukštą, kur su dr. Austėja aiškinamės klausimus apie Karalienės Mortos mokyklą. Neįtikėtina, bet viskas baigiasi apie 19.30, nors paprastai susitikimai su Austėja būna be galo ir tik vidinė graužatis „oi, jau turiu migdyt vaikus“ visus išvaro. Uždaviau gal kokius 5 klausimus, bet kelis sugalvojau, aišku, tik po visko…

Skambinu vyrukams. Jie dar užsiėmę žaidimų aikštelėj ir pareis kada nors. Skuodžiu namo, įsijungiu Bruno Mars grojaraštį ir išmėginu naują blynų receptą. Bebaigiant kepti grįžta alkanųjų murzinųjų komanda ir džiaugiasi savo radiniu – kažkokia grandine, gal šuns antkakliu, o aš gaunu sudžiūvusią erškėtrožės šakelę. Žiogutis visad man parneša tai kaštoną, tai kankorėžį, tai sutrūnijusį pernykštį lapą…

Švariuosius drabužius padedu nusivilkti aš, purvinuosius – tėtis, plaunamos žemės nuo delniukų. Blynai su karamele? Vaikų akys sužiba, nesitveria savam kaily. Skonis geras, bet išvaizda – ne kažin kas. Spėju, kepti keptuvėje nėra pats tinkamiausias būdas gaminti šį patiekalą. Gal tokiems blynams tiktų ramiai kaisti orkaitėj arba likti spurgų formos ir pakunkuliuoti aliejuje? Gal kas išbandysit ir parašysit rekomendacijas? Beje, blynai baisiai sotūs. Varliukas teįveikė pusę, Žiogutis – vieną, aš pati vos vos vieną su puse. Tėti, kiek tu suvalgei?

Didysis eina išbandyt naują piešimo kompiuteriu programą, mažasis niurkosi aplink ir verkšlena filmuko „apie riešutą, voveriuką ir Grufą“. Sutariam, kad kadangi vaikų kompiuterį užėmęs brolis, eisim paskaityt knygelę apie Grufą, bet pusiaukely nusprendžiam imtis „Katinėlio ir gaidelio“. Tačiau vos pasiėmus knygą pasirodo geriau pagroti ukulėle. Kiek pagrojus prisireikia į tualetą. Kol sėdim ant puoduko, išdainuojam didžiąją dalį namų ir darželio repertuaro ir kokius 12 kartų „išverdam košę“ ant visų keturių delnų, vieno paduko ir vieno pilvuko. Och, jau ir laikas dantukus valyt…

Ginčas, kas su mama, o kas su tėčiu, šįkart nėra labai aršus. Į lovas sugula irgi pakankamai ramiai. Skaitom „Trolius mumius„. Didysis su užsidegimu vis pasakoja, kas bus toliau, o mažasis žinda ir pirštuku baksnoja paveiksliukus. Kai pasaka baigiasi, Žiogutis ir vėl niurzga nepatenkintas („kodėl tokia trumpytė?“), o Varliukas jau beveik miega. Gesinam šviesą, uždegam naktinę lempelę. Netrukus migdymą perima tėtis, o aš einu prie kompiuterio klausytis webinaro apie naujagimiui draugiškas iniciatyvas.

ILCA lektorė Genevieve Becker kalba labai migdančiai, tad gaivinuosi paskaitinėdama el. paštą ir feisbuką (sužinau, kad nors kartą gerai išėjo delsti su užsakymu, nes pediped kaip tik pasiūlė nuolaidą!), prisiuvu nuo Žiogučio megztuko nuirusį užtrauktuką.

Ponia Becker sudėlioja kai kuriuos akcentus: kodėl naujagimiui draugiškos ligoninės iniciatyva traktuojama kaip kažkas papildomo – papildomas privalumas ligoninei, papildomi mokymai būsimam ir esamam medicinos personalui? Tai turėtų būti norma ligoninėse, o naujagimiui draugiškos priežiūros turėtų būti mokoma pagrindiniame medicinos kurse. Kodėl gydytojai nesileidžia mokinami ir teigia, kad ir taip viską žino? Tai ar jie sąmoningai daro neteisingai, net žinodami, kad daro blogai? Lygiai taip pat maitinimas motinos pienu neturi jokios pridėtinės vertės. Tai nėra pliusas prie normos. Tai yra norma. Kompetentingas naujagimio sveikatos klausimais personalas ligoninėje irgi nėra kažkoks pliusas. Tai yra norma. Naujagimiui draugiškos ligoninės iniciatyva tiesiog turėtų prižiūrėti, kad nuo tos normos nebūtų nukrypstama, kad medicinos praktika nebūtų žemiau normos.

Dar viena teisinga pastaba – naujagimiui draugiškas turėtų būti ne tik gimimo natūraliais gimdymo takais procesas ir pogimdyminė priežiūra, bet apskritai visa medicinos praktika. Naujagimiui draugiški žingsniai turėtų atsispindėti ir cezario pjūvio atlikimo tvarkoje, ir kūdikio slaugymo tvarkoje ir t.t. Taigi visa, ką patiriame iš medicinos personalo, turėtų būti draugiška naujagimiui ir kūdikiui, nes juk rūpintis vaikų sveikata – pagrindinis gydytojų darbo uždavinys. Ir nereikia išskirti krūtimi maitinamų kūdikių. Tie, kurie iš ligoninės išeina maitinami mišiniais, greičiausiai reikalingi dar didesnės pagalbos ir paramos.

Man patiko skaidrėse vienas plakatas, kurio tekstas sako: „Nėra ko baimintis maitinimo krūtimi. Kūdikiams naudinga būti apsaugotiems nuo astmos ir vaikų diabeto, taip pat nuo ausų ir pilvo infekcijų.“

Po vaikų migdymo seanso grįžta tėtis, padaro arbatos. Sumetu šlapias Varliuko kelnes, kad išsiskalbtų, kol parašysiu straipsnį. Aišku, kol tekstas sugula, jau ne tik mano namiškiai, bet ir visi kaimynai sugulę (nėr durnių 1:24 dar nemiegot), o skalbiniai ne tik išskalbti, bet ir išdžiaustyti. Sunku pagalvot, kaip reiks ryt keltis, bet reiks. Ir jūs galvojate, kad aš viską spėju? Redagavimą ir paskelbimą atidedu rytojui. Prieš lipdama į lovą dar išgelbsčiu Varliuką iš „prilytų“ patalų ir pagaliau m i e g a s…