Tarp tiesiog mokyklų yra ir šiek tiek ypatingų. Jos turi savitą ugdymo programą ir kiek kitokį požiūrį į vaiką. Tokių Vilniuje, žinoma, yra ne trys, bet šios trys yra iš mano aplankytųjų sąrašo. Tikrai išskirtinės ir jau ilgai veikiančios.

Norisi pradėti nuo Vilniaus Valdorfo mokyklos – bene seniausios „keistuolės“. Tai VšĮ, kurią valdo bendruomenė, sudaryta iš mokytojų ir tėvų. Nėra direktoriaus, viskas priimama bendruose ar tam tikrų grupių (pvz., ugdymo, ūkio ir t.t.) susirinkimuose bendru sprendimu. Nors sprendimai, sako, užtrunka, bet mokykla gyvuoja jau apie 20 metų, neseniai atnaujino patalpas, kompiuterių klases, pastatė priestatą – sporto ir renginių salę, užmiestyje įkūrė Žaliąjį filialą.

Čia mokytojai giliai supranta vaiko raidą, amžiaus tarpsnius ir žiūri į jį ne kaip į modeliną, iš kurio reikia kažką paruošti ateičiai, bet kaip į žmogų visapusiškai: svarbi ir jo fizinė, ir emocinė raida bei gerovė, ne tik akademiniai pasiekimai. Todėl vaikams leidžiama laipioti tvoromis ir po medžius, yra daugiau menų ir technologijų pamokų nei įprastose mokyklose, o technologijų pamokoms klasė neskiriama į berniukus ir mergaites: drožinėja ar mezga visi.

Valdorfo pedagogai teigia, kad žmogui iki 12 metų svarbu pažinti pasaulį pojūčiais, atvaizduoti dailėje, girdėti ir kurti muziką, žaisti judrius žaidimus, daug bendrauti su įvairiais žmonėmis ir tik po to kaip mokymosi priemonė gali atsirasti kompiuteris. Informatika čia prasideda ne nuo 5 klasės, kaip įprastai, bet nuo 8.

Moksluose daug ritmikos, pojūčių, permąstymo. Visame kame – ritmas: metų ritmas, dienos ritmas, daugybos lentelė – taip pat ritmas. Įvairiai ritmuojant (trepsint, pliaukšint, skanduojant, sakant eilėraštį ar dainuojant dainą) pradedama diena. Tokia įžanga skirta koncentracijai ir vidinei ramybei įgyti.

Dar yra trijų dienų mokymosi ritmas: pirmąją dieną „užmetama meškerė“ – įvadas į naują dalyką, antrąją dieną atliekamos įvairios užduotys, padedančios tą naują dalyką perprasti ir pritaikyti, trečiąją dieną naujai išmoktas dalykas pakartojamas nupasakojant jį savais žodžiais.

Apskritai visur kur pažinimas, išmokimas vyksta per save: aritmetinių veiksmų mokomasi pasitelkiant „kūno geografiją“, išmokus naują dalyką pildomi „dienoraščiai“, visos pamokos rašomos ne į įprastus sąsiuvinius, o į susegtus baltus lapus be jokių linijų ir langelių, kad forma nevaržytų turinio.

Mokytojas, bent pradinėse klasėse, taip pat daugiau dėsto iš savęs nei iš kokio nors vadovėlio. Mokant pradinukus didelis dėmesys skiriamas pasakojimui. Pirmoje klasėje pasakojimo žanras – pasaka. Mokytojas seka pasakas ir apie vertybes, ir apie raides. Antroje klasėje – pasakėčios, o trečiokams jau pasakojami graikų mitai, istorijos iš Senojo Testamento, biografijos ir pan.

Diena mokykloje sudaryta iš ilgos pagrindinės pamokos, ilgosios pertraukos ir kelių įprastos, 45 minučių, trukmės pamokų. Per ilgąją pamoką vyksta ritminė dalis, pasakojimai ir ji skirta pagrindiniams dalykams: matematikai, istorijai, lietuvių kalbai ir pan. Trumpesnėse pamokose vyksta šių dalykų kartojimas ar gilinimas, taip pat tai yra užsienio kalbų, menų ir kt. pamokų laikas. Užsienio kalbų nuo pat pirmos klasės mokomasi dviejų: vokiečių ir anglų. Vokiečių kalba Valdorfo mokyklose ypač reikalinga bendradarbiavimui su analogiškomis užsienio mokyklomis: Valdorfo pedagogikos ištakos – Vokietija. Vyksta mokinių mainai, praktikos ir pan.

Visas mokymasis organizuojamas periodais – tris savaites pagrindinėje pamokoje mokomasi, tarkim, matematikos, kitas tris – istorijos ir pan. Taip mokiniai turi galimybę nešokinėjant nuo vieno dalyko prie kito giliai išmokti temą, aiškiai, iki galo ją perprasti.

Klasės Vilniaus Valdorfo mokykloje didelės – apie 30 vaikų. Tačiau klasėje dirba 2 pedagogai, kurie kiekvienas atsakingas už atskirus akademinius dalykus, tad pamokas veda pramaišiui, bet visada dviese. Paralelinių klasių nėra, siekiant, kad mokykla liktų kuo mažesnė, kad visi vieni kitus pažinotų.

Tas pats pedagogas dirba su klase nuo pirmos iki šeštos, septintos ar net aštuntos klasės – kiek leidžia jo žinios. Vėliau pamokas perima mokytojai dalykininkai, tačiau du pagrindiniai mokytojai – auklėtojai išlieka. Stengiamasi, kad paauglystės laikotarpiu klase rūpintųsi vienas auklėtojas ir viena auklėtoja.

Čia pradinukams nėra namų darbų. Tik trečiokai gauna jų – vienąkart per savaitę. Nuo penktos klasės namų darbai jau skiriami kasdien, bet ne penktadienį.

Čia nerašomi pažymiai. Keletą kartų per metus vyksta vertinimo pokalbiai su vaiku ir kartą per metus – vertinimo pokalbis su tėvais, kur pats vaikas pasakoja, ko išmoko, kaip jam sekasi. Įprasti pažymiai rašomi tik nuo 8 klasės ir tik už periodą, o ne atskirus darbus. Atskiri darbai vertinami tik paskutinėse klasėse. Valdorfo „brandos egzaminas“ – baigiamasis darbas, projektas. O jie – patys įvairiausi: nuo kalbų skirtumų tyrimo iki drabužių siuvimo, namo statybos ar roboto konstravimo. (Panaršykite jų interneto svetainę, verta.)

Valdorfo mokykla dar išsiskiria tuo, kad vaikai turi nemažai tiesioginio gamtos pažinimo, žemės ūkio praktikos: augina rugius, paskui iš jų kepa duoną ir šventiškai vaišinasi. Taip pat važiuoja savanoriškai padirbėti į Vokietijos ūkius. O tikroji mokslo metų pradžia vyksta miške, kur pirmokai įšventinami į Šv. Mykolo riterius… Be šios yra ir daug kitų nestandartinių tradicijų.

Buitiniai dalykai: ši mokykla yra mokama nuo 1080 iki 1240 Eur per metus (kuo aukštesnė klasė, tuo mokestis mažesnis), broliams ir seserims taikoma nuolaida, taip pat yra rėmimo programos. Pradedant lankyti reikia mokėti ir stojamąjį mokestį. Maitinimas vyksta mokyklos valgykloje. Po pamokų veikia mokama prailginta grupė, būreliai.

Visa tai sužinojau lankydama Vilniaus Valdorfo mokyklos paskaitų ciklą. Jis rekomenduojamas visiems, kurie nori čia mokytis. Šių metų kursai jau prasidėję, o klasės suformuotos, tačiau verta prisijungti, jei norite daugiau sužinoti apie mokyklą ir Valdorfo pedagogiką. Prašymai į pirmąją klasę čia priimami maždaug nuo sausio vidurio, šįmet nuo sausio 17 d. Pirmenybė teikiama lankiusiems Valdorfo darželį ar Valdorfo grupę.

Mokyklos silpnybės: „lėta“ pirma klasė, kur per visus mokslo metus tik susipažįstama su raidėmis; pedagogų nuovargis teisintis, kad jie ugdo ne menininkus, ir paaiškinti, kuo ši ugdymo sistema pranašesnė prieš kitas; lėtai priimami sprendimai.

Mokyklos stiprybės: aktyvi ir stipri, idėjinė bendruomenė; holistinis ugdymas; neakcentuojami pasiekimai ir neskatinama mokinių tarpusavio konkurencija; margas, įdomių asmenybių kolektyvas.

Kita mokykla, kurią čia paminėsiu, savo pobūdžiu beveik priešinga – čia svarbiausia yra žinios. Gal todėl ji ir vadinasi „Žiniukas“.

Tai – privati mini pradinė mokykla, kurios vienoje klasėje yra daugiausia 14 vaikų. Yra ir priešmokyklinė klasė. Pamokos vyksta tradiciniu ritmu, tačiau nėra skambučio, o per pertrauką skamba muzika. Po 2-3 pamokų vaikai kasdien išeina į kieme esantį stadioną, taip pat turi jogos pamokas.

Dalykinės pamokos griežtai suplanuotos, nėra laiko improvizacijoms ar spoksojimui pro langą. Tačiau greta užduočių atlikimo labai akcentuojamas ir mąstymas. 1-3 klasėje yra pamoka „Minčių klubas“, kur vaikai mokomi sisteminti, analizuoti informaciją, kurti sąsajas ir asociacijas. Šachmatai čia taip pat ne kaip būrelis, o viena iš pamokų, planuojama įtraukti ir lego robotiką. Penktadieniais vyksta integruoti pasaulio pažinimo, matematikos ir lietuvių kalbos užsiėmimai, nuo antros klasės gamtos mokslų mokoma tiriamosios veiklos metodu. Anglų kalba pradedama dar priešmokyklinėje klasėje, todėl pirmokai metų gale jau pajėgūs parašyti po paragrafą savo minčių. Kas mėnesį organizuojamos išvykos.

Atliekamos užduotys vertinamos nurodant, ką vaikas dar turi išmokti, kur išsitaisyti. Kas penktadienį jis gauna tekstinį mokytojos vertinimą, o mėnesio eigoje už gerai atliktas užduotis ir aktyvų dalyvavimą pamokoje mokytoja pildo voratinklį, kurio visi langeliai baigusis mėnesiui turi būti užspalvinti. Taip nėra varžybų tarp mokinių, kiekvienas seka savo progresą.

Kad vaikai gerai jaustųsi emociškai, mokykla dalyvauja „Second step“ ir „Zipio draugai“ programose, reikalui esant konsultuojasi su gabių vaikų psichologe iš Kauno. Mokytojos – vien moterys, o jų kvalifikacija keliama mokyklos vidaus mokymais, į kuriuos kviečiami ir kitų mokyklų pedagogai.

Ugdymas mokykloje taip pat glaudžiai siejamas su katalikybe. Akcentuojamos katalikiškos vertybės, yra tik tikybos dorinio ugdymo pamoka, atitinkamai švenčiamos religinės šventės, bendradarbiaujama su Šv. Jonų bažnyčia.

Čia mokslas kainuoja 1950 Eur per metus. Į mokestį įeina išvykos, kurioms nereikia samdytis transporto, anglų kalbos vadovėliai, užduočių sąsiuviniai, priemonės technologijų, gamtos ir dailės pamokoms. Yra stojamasis mokestis, netaikomas parengiamajai klasei. Papildomai reikia mokėti už maitinimą greta esančioje kavinėje, būrelius (dainavimas, pianinas, baseinas ir kt.), prailgintą grupę. Birželio mėnesį mokykla rengia stovyklas, o liepą ir rugpjūtį visai nedirba. Taip pat nedirba kalėdinių atostogų metu.

Prieš priimdami vaiką į mokyklą jie būtinai nori jį pamatyti mokymosi procese, todėl būsimą pirmoką būtina atvesti į sausio mėnesį vykstančias atviras pamokas. Tačiau tėvų vaidmuo – tik priminti mokiniui, kaip svarbu mokytis. Su tėvais susipažįstama pirmoje klasėje – penktadieniais vyksta privalomas šeimų prisistatymas, o paskui jie kviečiami dukart per metus individualiai išklausyti pabaigto mokslo pusmečio rezultatus bei per šventes. Glaudesni ryšiai su tėvais neplėtojami.

Gabiems šios ir kitų mokyklų 2-4 kl. vaikams organizuojama „Gabių vaikų akademija“. Pabaigus „Žiniuką“ mokslus galima tęsti tiems patiems savininkams priklausančiame „Magyje“, tačiau jo likimas nelabai aiškus.

Mokyklos silpnybės: vienos lyties kolektyvas; apsiribojimas katalikybe; šališkumas savininkų vaikams.

Mokyklos stiprybės: pažadinami ir skatinami vaiko akademiniai gabumai; akcentuojamas mąstymas, tiriamoji veikla; vyksta tarpdalykinė integracija; vaikai kasdien pabūna lauke.

Ir dar viena mokykla, kuri, mano nuomone, tinka šiai kategorijai – Vilniaus prancūzų Monteskjė vidurinė mokykla. Ji dirba pagal prancūzų švietimo programą, todėl šešiamečiai čia – jau pirmokai, o visos pamokos, žinoma, vyksta prancūzų kalba.

Pasirinkus šią mokyklą bene geriausia būtų pradėti lankyti nuo jų darželio. Jis irgi prancūziškas ir trimečiai jau nebemiega pietų. Per darželinį amžių jie gerai išmoksta kalbą, tad mokykloje nekyla jokių sunkumų. Tačiau mokykla priima ir nemokančius šios kalbos. Pavyzdžiui, šiais metais veikia dvi pirmosios klasės. Į vieną priimti vaikai, jau kalbantys prancūziškai, į kitą – nemokantys šios kalbos. Nemokantieji klasėje turi asistentę, kuri padeda suprasti užduotis, jei reikia. Taip pat yra mokytoja po pamokų, kuri padeda atlikti namų darbus ar išsiaiškinti ne iki galo aiškius dalykus. Sako, kad nemokantys kalbos per pusmetį tikrai įsivažiuoja.

Pagal prancūzų modelį pamokos vyksta kasdien nuo 8:30 iki 15 val., o trečiadieniais – iki 12 val. Paskui vaiką galima leisti į priežiūros grupę arba jis pasilieka būreliuose. Jų pasirinkimas – didelis, o kai kurie netgi nemokami.

Čia vaikai savo mobiliuosius, jei atsineša, palieka spintelėse, o esant reikalui gali paskambinti iš administracijos kabineto. Tačiau nuo informacinių technologijų nenusisukama. Jau nuo 3 klasės gali būti užsiėmimų su nešiojamais kompiuteriais. Tikrosios informacinių technologijų pamokos prasideda 6 klasėje (lietuviškoje mokykloje – 5-oje).

Technologijų (darbelių) pamokose nėra mums įprastų mezgimų, darbai daugiau susiję su technika ir šiose pamokose dalyvauja abiejų lyčių mokiniai. Visa klasė kartu ir per fizinį lavinimą. Sportuojama salėje arba kiemelyje. Net ir užsienio kalbai mokytis klasė neskeliama, nebent smarkiai skirtųsi mokinių kalbos lygiai.

Užsienio kalba – anglų – pradedama nuo pirmos klasės, septintoje galima pasirinkti dar vieną ar net kelias. Lietuvių kalbos mokomasi pagal Lietuvoje veikiančias bendrąsias programas. Tad baigęs šią mokyklą vaikas mokės lietuvių kaip įprasta, taip pat gerai ir prancūzų, anglų – kaip užsienio ir dar 1-2 kalbas. Vis dėlto lietuvių kalba šiems vaikams, atrodo, nėra labai reikalinga: dabartiniai abiturientai renkasi egzaminus laikyti prancūziškai ir išvažiuoja mokytis į Prancūzijos universitetus. Beje, 11 klasėje mokiniai turi apsispręsti dėl tolesnių mokslų krypties: literatūros ar ekonomikos.

Ryšiai su Prancūzijos mokyklomis – pavieniai, tačiau mokymo kokybę nuolat stebi specialūs iš Prancūzijos atvykstantys inspektoriai, kurių darbas – ne tik atlikti vertinimą, bet ir teikti pasiūlymus, kaip mokytojas galėtų savo pamokas tobulinti. Mokytojai taip pat kasmet važiuoja į stažuotes įvairiose šalyse.

Mokykloje jaučiamas malonus ir draugiškas mikroklimatas. Sako, buvo įvykę peštynių, bet visada mokykloje yra direktorius ir jis tuoj pat sprendžia iškilusias problemas. Su vaikais per pamokas inicijuojami pokalbiai patyčių ir pan. temomis, o jei incidentai kartojasi, į mokyklą kviečiami tėvai ir imamasi griežtesnių priemonių.

Prancūzų mokykloje svarbus tėvų vaidmuo. Jie kviečiami dalyvauti veiklose, lydėti vaikus į išvykas (išvykų nėra daug, daugiau pavasarį). Veikia tėvų taryba, kuri per mokslo metus susirenka bent 4-5 kartus ir sprendžia einamuosius klausimus, planuoja šventes ir pan. Lapkričio pabaigoje šaukiamas visuotinis susirinkimas, kuriame pristatomas biudžetas ir pan.

Tėvai mokymosi periodo pabaigoje taip pat kviečiami susitikti su pedagogu, kuris pristato vaiko pasiekimus. Mokslo metų eigoje jie iš pedagogų taip pat gauna įvairios informacijos apie vaiką, apie klasės, mokyklos įvykius. Laiškai būna rašomi dviem kalbomis – prancūzų ir anglų. Pokalbių metu gali dalyvauti vertėja arba galima kalbėtis angliškai. Kai kurie pedagogai moka ir lietuviškai. Pradinėse klasėse dirba moterys, o tarp dalykininkų vyrų ir moterų santykis apylygis.

Iš esmės tai – didelė mokykla, su visomis 12 klasių, taip pat ir darželiu bei paruošiamąja klase, tačiau vaikų čia nėra daug. Šįmet įstaigą lanko 286 vaikai, į vieną klasę daugiausiai priima 24. Klasės ateinantiems mokslo metams formuojamos kovą – balandį, tačiau galima įsilieti ir per mokslo metų vidurį.

Mokslas per metus čia kainuoja 3240 Eur, įskaičiuojant ir visas reikalingas mokymosi priemones. Tėvams lieka pasirūpinti tik kuprine ir rašymo reikmenimis. Taip pat yra stojamasis mokestis ir mokestis į garantinį fondą. Pastarasis vaikui baigus mokyklą grąžinamas. Atskirai reikia mokėti už priežiūros grupę ne pamokų metu (pagal faktą) ir už maitinimą, nors galima atsinešti ir savo maistą, pasišildyti mikrobangėje. Priežiūros grupė veikia ir liepos mėnesį, o rugpjūtį mokykla visiškai nedirba. Dar yra mokesčiai už egzaminus.

Mokyklos silpnybės: pirmokui gali būti per didelis užsienio kalbų krūvis; atėjus iš kitos sistemos vaikas bus metais vyresnis už savo klasės draugus; sprendžiant iš klasėse ir koridoriuose sukabintų darbelių – mažai vietos saviraiškai, laikomasi griežtos tvarkos.

Mokyklos stiprybės: daug užsienio kalbų; prižiūrimas ir keliamas mokymo lygis; kitos kultūros pažinimas, savitas mikroklimatas.

Valdorfo mokykla įsikūrusi Naujamiestyje ir Skirgiškėse, už Europos parko (Žaliasis filialas), Žiniukas – Žirmūnuose, prancūzai – Antakalnyje.