Jau ne juokais kvepia Kalėdomis. Prekybcentriuose iškart pasitinka paletės su burbulais ir blizgučiais – net bloga, o per radiją, teliką, internetą tik ir girdi raginimus prisidėti prie kokios nors labdaringos akcijos – gera, bet turbūt irgi tuoj išlįs per gerklę nuo tokios gausybės. Kažin kodėl tik prieš Kalėdas atsiranda tas noras daryti ką nors gera? O „daryti gera“ asocijuojasi tik su pinigų atidavimu kažkam kitam, apie kurį galvojam, kad jis nelaimingesnis už mus? Juk taip tik dar labiau nuvertinam tą žmogų, ar ne? Jo net nepažinodami užlipdom etiketę. Ir kas jam iš tų materialinių niekučių. Juk ne daiktuose laimė.
O lauke Kalėdų visai nejusti. Turbūt pirmąkart gyvenime neliūdžiu dėl to, kad jau lapkritis (kur tau – jau gruodis ant nosies!) ir vis dar nėra sniego. Taip smagu man tas toks paprastas ruduo, nebaisu iš namų išeiti, vaikus ramiausiai galima į gryną orą išvesti, jokių kliūčių su vežimuku važiuoti. Juk lapkritis iš tiesų ir turėtų būti rudeniškas. Tikriausiai. Juk jo pavadinimas – ne sniegkrytis, nors visą gyvenimą, kiek pamenu, jis būtent toks buvo, ypač vaikystėje.
Kalėdoms ruošiuosi labai labai iš lėto. Vis kyla viena kita idėja dovanoms, galvoju, kaip atrodys papuošti namai. Tačiau labiausiai ruošiuosi vyresnėlio išleidimui į darželį. Lankys nuo sausio. Morališkai save nuteikinėju, kad adaptacija bus lengva, kad ir vežioti jį pirmyn atgal nebus sunku. Be to, kai jau beveik 2 mėnesius gyvenam keturiese, labiausiai to darželio noriu ne dėl savo laisvo laiko ir tylos namie, kiek dėl paties vaiko. Man regis, pagal jo charakterį ir būdą jam turėtų būti ten gera. Viliuosi, kad praturtės ten dvasiškai, ims skleistis jo polinkiai, talentai, gebėjimai.
Kai nuteiksiu save morališkai, pradėsiu apie darželį kalbėtis su pačiu žiogučiu. Manau, tai ateis kartu su įvairiais reikmenimis daržiukui. Taip, ruošiuosi darželiui ir buitiškai. Gal net labiau nei morališkai!.. Medžioju kalėdines nuolaidas drabužiams, kurių reikės daugiau ir paprasčiau nusirengiamų/apsirengiamų, be to, pastaraisiais mėnesiais vaikinas auga kaip ant mielių! Reikia avalynės, reikia užkandėlės dėžutės, pagalvėlės ir visokių kitokių dalykų (dar teks ir pasitikslint sąrašą), ir reikia visiems tiems dalykams etikečių su vardu. O aš žmogus – vizualikas. Man svarbu, kad būtų gražu. Turbūt atrodau visai pamišus dėl visų tų kasdienių dalykėlių, bet man svarbu, kad mano vaikui būtų ne tik patogu, bet ir atrodytų jis ir jo reikmenys gražiai. Tuštybė ar ne? Na, bet negaliu kitaip…
Taigi, kai pradės plaukti visokie mano pirkinėliai iš JAV, Honkongo, Australijos ir dar balažin kur, pradėsiu pasakot žiogučiui, kad tie drabužėliai ir daiktai skirti darželiui, kursiu pasakas, koks tas darželis ir kas jame veikiama, ir tikėsiuos, kad atėjus sausiui vaikas bus bent jau gerai informuotas apie laukiančius pasikeitimus. O nuo sausio, jeigu mums viskas pavyks sėkmingai, jau jis man toks didelis atrodys, paleistas savarankiškam, ne naminiam, augimui, ir aš pati sau tapsiu tokia brandžia mama, kas rytą išruošdama jį kitokiai dienai ir ramiai atiduodama į svetimų žmonių rankas. Įsivaizduoju tai kaip didelį suaugėliškumo žingsnį tiek jam, tiek man.
Su virpuliuku laukiu aš to kokybiškai kitokio vaiko auginimo etapo. Jaučiuos turbūt panašiai kaip pirmosios rugsėjo 1-osios išvakarėse ar kaip artėjant pirmajai paskaitai universitete. Nerimas iš nežinios, nedrąsi šypsena dėl naujovės, dideli lūkesčiai.
Paveikslėlis iš allthingschristmas.com