All posts filed under: Vaiko sveikata

Dantų pasta: fluoras ir visa kita. II d.

Published by DirbuMama

Pradžia ankstesniame įraše. Iš tikro dauguma straipsnių sako, kad fluoras nėra gyvybiškai būtinas, bet gerai kaulams ir dantims. Neleidžia prie emalio prisitvirtinti apnašoms, kovoja su rūgštimis, padeda augti skeletui. Vaikams visi šie dalykai svarbu, tik baisu fluoro padauginti, nes tada poveikis atvirkštinis. Patiko gydytojos odontologės Editos Junevičienės straipsnis apie dantų pastas. Jų būna skirtingų, nes vieniems žmonėms aktualu balinti dantis (ko gero, rūkantiems ar geriantiems daug arbatų), kitiems – mažinti jų jautrumą, tretiems užtenka tiesiog valyti. Tuo tarpu reklamos mums rėkia, kad mūsų visų dantys smarkiai genda, iš burnos baisiai smirdi ir mes niekaip neišsiversime be pastos, naikinančios visas įmanomas dantų blogybes ir veikiančios 24 val. per parą. Tačiau žmonėms su gerais dantimis iš tiesų užtenka higieninės pastos su mažu fluoro kiekiu ir mažiau kitų veikliųjų medžiagų, kurių dauguma… na, švelniai tariant, nieko gero. Minėtame straipsnyje aiškiai išdėstytos visos sudėtinės pastos dalys. Dar aiškiau kalba wikipedija: dantų pastą sudaro trys pagrindiniai ingredientai: poliruojančios medžiagos (deja, jos ne tik pašalina apnašas, bet ir kažkiek nutrina emalį), fluoridai (jau kalbėjom, kad per didelis jų kiekis kenkia), sulfatai. …

Dantų pasta: fluoras ir visa kita. I d.

Published by DirbuMama

Kai pirmąkart susidūriau su vaikų dantų valymu, susiformavau tokią nuomonę: pirmuosius dantukus valyti su vandeniu, paskui naudoti ir pastą, be fluoro, nes jis, nors geras dantims, blogas nurijus, vėliau (kai moka gerai išskalauti burną) galima jau su fluoru, bet mažu jo kiekiu, palaipsniui tą kiekį didinant iki suaugusiųjų. Vyresnėliui ir valėm dantukus su pasta be fluoro, net kai jis jau, regis, išmoko gražiai išsiskalauti.

Pakilo temperatūra, arba Padėkime augti

Published by DirbuMama

Turėdama laiko vis paskaitinėju vokiečių gydytojų Wolfgango Goebelio ir Michaelos Glockler knygą „Padėkime augti„. Tai veikiau naudingų straipsnių tėveliams rinkinys nei nuosekli knyga. Čia iš pradžių pateikiamos įvairios kritinės situacijos ir kaip jų metu suteikti pirmąją pagalbą, paskui apibūdinamos įvairios ligos, jų gydymo būdai, galiausiai yra visko – nuo ruošimosi susitikimui su naujagimiu iki pokalbio temų su paaugliu. Taip pat kūdikio drabužėlių schemų, natūralių gydymo priemonių receptų ir pan. Gydytojai remiasi Valdorfo pedagogika. Dauguma mamų, kalbančių apie šią knygą, domisi čia išdėstytu skiepų klausimu. Man vokiečių gydytojų tekstai artimi savo natūralistiniu požiūriu (pirmiausia arbatėlės, kompresiukai, tik paskui medicininės priemonės), įdomūs holistiniu, antroposofiniu požiūriu. Apie ligą kalbama ne tik kaip tam tikrų simptomų rinkinį ir priemones juos įveikti, bet ir apskritai ką duoda organizmui, ką duoda žmogui liga. Tokie skyreliai kaip „Apie ligos prasmę”, „Apie karščiavimo prasmę”, „Apie sielos skausmą” išties masinantys ir verčiantys pamąstyti. Be to, kaip minėjau, čia nėra koks negalavimų sąvadas. Šioje knygoje kalbama apskritai apie viską, su kuo susiduria tėvai nuo lopšio iki universiteto, tad galima būtų teigti, jog tai – tarsi …

Prakąsta lūpa

Published by DirbuMama

Mūsų didysis bachūriukas, sakytum, ramus vaikas, bet jeigu įsisiunta, ribų nejaučia. Viskas baigiasi tuo, kad stačia galva įsimūrija į duris ar garažo vartus, turi ką parodyti ant alkūnių ar kelių. Anądien grįžęs iš darželio rodė lūpą. Kraštas buvo kažkiek pamėlęs, na, kaip mėlynė. „Neskauda”, sakė ir žaidė su mašinėlėmis kaip įprasta, tik buvo gerokai nutykęs, lyg po smarkaus sudrausminimo. Tėtis mestelėjo, kad iš išorės – baika, visa esmė viduje, mat bėgiodamas pargriuvo ir sukando tą lūpą. Nagi, kas ten viduje? Nenori vaikas rodyti. Šiek tiek išsižioja ir matau tik susivėlusias, pasikėlusias mėsas. Gal ir nieko tokio, tik sukando viską į krūvą, bet vis dėlto krebžda širdelėj, kad reiktų pasirodyti kokiam gydytojui dėl viso pikto. Mano brolis irgi iš tų, kur nerdavo visur stačia galva, tad žinojau, jog traumatologinis yra Antakalnyje. Kadangi diena ėjo į pabaigą, tėtukas ten pasiskambino ir išdėstė situaciją. Pasakė, kad neverta važiuoti, nes veikiausiai gydytojas jau bus išėjęs, „vykite į Santariškes”. Oi, Santariškės… Taip ir įsivaizduoju, kaip maklinėju ten tarp tų pastatų, nes niekaip nesuprantu, kada į kurį reikia kreiptis, o paskui …