Matau, kad kelias minutes vėluosiu į pamoką, susinervinus lekiu prie durų. Septynmetis išlydi: – Nesijaudink. Tu – labai gera mokytoja. Aš žinau! Todėl nieko tokio, kad būsi truputį bloga – pavėluosi. Tu tiems vaikams ir taip per gera. Sakau tau.
Amerikos komikas Louis C. K. dėsto rimtus dalykus: ekranai „nuodija“ žmones, ypač vaikus. Ateina vaikas ir verkšlena: „visi turi telefonus, tik aš ne“. Tai ir gerai, kad neturi, būk protingesnis. Vien dėl to, kad kiti kvaili, neturi būti ir tu kvailas. Būk pavyzdžiu kitiems! Ekranai skurdina žmones. Kalbėdamiesi jie nebežiūri į pašnekovą ir dėl to nelavina empatijos. Kai žiūri žmogui į akis, negali ramiai pasakyti „Tu storas“. Pamatysi jo veidą ir suprasi, kaip tai nemalonu. Tačiau visai kitaip yra tą patį parašyti ir palikti. Aplanko jausmas „Mmm, visai smagu!“. Vaikai yra pikti, bet ne šiaip sau, ne tyčia, jie tiesiog nori išbandyti savo žodžių ir veiksmų galią. Ir ją pamato, kai bendrauja su pašnekovu gyvai. Tačiau jeigu žmogaus nemato, o bendrauja tik su ekranu, nebėra galimybės tą galią suprasti. Todėl mokykloje ir namie įsileisdami vis daugiau ekranų rizikuojame užauginti kartą sociopatų, kurie ne tik nesupranta, kaip jų žodžiai ir veiksmai veikia kitus, bet ir mėgaujasi kitiems sukeldami skausmą. Empatiją galima išugdyti tik bendraujant akis į akį. Žmonės bijo tuštumos, bijo pabūti sekundę vieni, todėl tuoj …
Keturmetis supyko ir užgriaudėjo: – Broli, aš ant tavęs labai labai pykstu ir daugiau su tavim niekada nežaisiu ir niekada niekada su tavim nekalbėsiu!! Nebent, kai nurimsiu.
Tai Una – samurajaus ir gėlės dukra. Kaip romantiška, ar ne? Ji gyveno pasakų pasaulyje, kol nebuvo atsiųsta į Žemę taisyti reikalų. Ji turėjo nepaprastą galią: visada matė tik gerus dalykus. Iš pirmo žvilgsnio būtų galima pamanyti, kad tai nėra tokia naudinga galia kaip, pavyzdžiui, mokėti skraidyti arba valgyti sau į valias ir nestorėti, tačiau, giliau pažvelgus, Unos gebėjimas galėjo daryti stebuklus. Štai sutinka ji seną varną ir nustemba: tu toks gražus paukštis, tikriausiai povas! Anksčiau ketinusi burnoti varna suglumsta. „Povas? Mmm… Gal ir yra to panašumo?.. – susimąstė ir ėmė snapu šukuotis plunksnas. – Įdomu, kas toji Una? Kokia protinga mergaitė!” Ji iš tiesų labai protinga, nes sugeba įžvelgti grožį, kur juo net nekvepia, o tada jis ima ir išsipildo, nes tiesiog nėra kitos išeities. Štai pasakų niekšelis Belzebubas ir Unos daryta jo nuotrauka: O čia ragana, kuri pirmai su keiksmais išspyrė katę ir užstaugė ant nelauktų svečių – Unos kompanijos: O čia – vilkas: Tiesa, jis nuo pat pradžių nebuvo piktas: – Netapau geru vilku, nes vaikystėje pernelyg daug laiko praleidau prie kompiuterio. …
1 SITUACIJA: Gal išprotėjai? Stotelė prie stoties. Mama įnikusi į telefoną tikriausiai ieško tinkamiausio maršruto, tėtis žioplinėja, retsykiais bandydamas įsigilinti į mamos naršomą informaciją, dukra trinasi aplink tėvus, o sūnus laksto aplink visą stotelę. Staiga mama pakelia galvą, baimingai apsidairo, išvydusi atlekiantį sūnų sučiumpa už rankos ir prisikišusi tiesiai į veidą išrėkia: – Gal išprotėjai?!! Vaikas, žinoma, suglumęs. Ar bėgioti staiga tapo nusikaltimu? Čia priėjo sveikas protas ir tarė: Mes, tėvai, žinome, kad prie stoties būna visokių žmonių ir gali visko nutikti, bet vaikas visiškai apie tai nenutuokia, jei niekada jam to nesakėme. Sprendimas? Prieš atsirandant tokioje vietoje pasakyti vaikui: „Dabar mes važiuojame į stotį. Ten nėra labai saugu, todėl prašau visą laiką būti į mane įsikibus, kad nepasimestume.“ Jau esant ten: „Jei tu įsikibsi į mane ir pastovėsi ramiai, aš galėsiu susikaupti ir greičiau rasiu, ko reikia. Tada greičiau pasieksime „A“, o ten saugu ir galėsi bėgioti kiek tinkamas / žaisti ką nori.“ 2 SITUACIJA: Su tavim niekur neisiu! Turgus. Mama apsipirkinėja, tėtis vaikštinėja su maždaug 1,5 m. vaiku. Staiga jis grįžta mamos link …
