Anekdotai apie džiaugsmą
Žiogutis rodo nubrozdintą pirštuką: – Matai, kaip pirštelį užsigavau?… Bet džiaugiuosi, nes kiti devyni – sveiki. * * * Žiogutis: – Šviečia saulė, kaip džiaugiuosi! Varliukas: – Ir aš. Kad močiutė davė saldainių.
All posts tagged: kalbos raida
Savaitės anekdotas: turim tų žaislų…
Provokuoju mąstymą: – Kaip manai, kodėl per gimtadienį visi dovanoja dovanas? – Nežinau, gal kad būtų daugiau žaislų. Pagalvojęs: – Bet mums tai nereikia. Ir taip šimtą turim. 😀
Savaitės anekdotas: pienuko drakonams
Ateinu migdyti jaunėlį. Jis žaismingai nusiteikęs ir sako: – Aš – drakonas. – O drakonas nori pienuko? – klausiu, nes jį migdau žindydama. – Taip: drakonai valgo žolytę ir geria pienuką.
Žiema žiema…
Mažasis, pamatęs, kad vėl sninga, išpūtė akis ir grėsmingai sušuko: – Žiema žiema, bėk iš kiemo! Didysis sėdi liūdnas ant sofos: – Ta žiema visai neklauso. Reikia, tik atsikėlei po miegelio, ir sakyt „Žiema žiema, bėk iš kiemo!”,
Būsiu meistras
Aną mėnesį dr. Austėjos įrašas apie profiliavimą sukėlė diskusiją apie ruošimą profesijai: viskas taip greitai keičiasi, kad kol išmokstama kažkokia profesija, ji tampa nebereikalinga, o tuo tarpu atsiranda dar bent kelios visiškai naujos – tam tikra prasme, mūsų (ir ne tik mūsų, manau) švietimas yra orientuotas į praeitį. Su šia tema yra susijęs vienas labai šiais laikais kvailas klausimas: „Kuo būsi užaugęs?” Kaip galima