Mane žavi vaikai. Jie neturi jokių kompleksų. Kol maži, jie nesvajoja apie mažiau ar labiau garbanotus plaukus, kitokios spalvos akis, kitokią nosies formą. Apie 3-4 metus tik pradeda norėti tokių žaislų, kaip matė ką nors kitą žaidžiant, bet tai jau kas kita. Kūdikis šypsosi, mažylis krečia pokštus ir ateina pasimyluoti nė per nago juodymą neabejodami, kad yra patys nuostabiausi pasaulyje.

Kai ištinka laimė, jog jaunėlis užmiega greičiau už didįjį, atsigulu į pastarojo lovą, apsikabinu ir sukuždu, kad jis – pats nuostabiausias Žiogutis pasaulyje. Jis dėl to yra visiškai tikras ir dar priduria kokią nors tos dienos ypatingesnę savybę, pvz., „Taip, ir dar išdykiausias, nes šiandien buvau labai pasiutęs“ arba „Taip, ir tvarkingiausias, nes sutvarkiau su broliu visus žaislus“.

Gera matyti tiek pasitikėjimo ir džiaugsmo savimi, kurio man taip trūksta. Tikiuosi, (greitai) neišaugs…