„Norėjom paklaust, ar jums pasiteisina?“, „Kaip jums šis dviratukas?“ – taip pastaruoju metu mus kalbina žmonės parke. Panašu, kad per keletą metų balansinis dviratukas pagaliau prisikasė iki jaunų tėvų sąmonės ir šį sezoną pamatysim jau kur kas daugiau mažylių, lakstančių būtent tokiomis priemonėmis. Savo vyresnėlio mes šįmet niekaip neįkalbėjom rimčiau išbandyt minamą dviratį. Kilstelėjom senajam
Prisimenu, kaip su pavydu stebėdavau savo kiemo vaikus, jau paauglius, važinėjančius dviračiais. Labai laukiau, kada paaugsiu ir man gal nupirks „Kregždutę“. Mažiems vaikams tada būdavo sunkūs, girgždantys, nepaminami triratukai. Turėjau tokį, bet jį važiuojant pamenu tik pririštą prie pusseserės dviračio. Mėginti savarankiškai irtis į priekį – tikra kančia. Vyresniems vaikams tėvai pirkdavo dviračius su papildomais ratukais. Turėjau ir tokį, bet dar gerai nepramokus jo valdyti man jį pavogė… Bet aš, tiesą sakant, nelabai tikėjau, kad juo galima išmokti
Teisybę sako tie, kurie kalba, kad antri vaikai užauga patys. Man vis būdavo nepriimtina ši mintis – juk nei pirmo, nei antro, nei kelinto vaiko negali palikt nuošaly. Tačiau turiu prisipažinti, kad tai visgi tiesa. Nesu savo jaunėlio apleidus, tačiau didžiojo amžių mėnesiais iki kokių 2,5 m. visuomet galėjau kuo puikiausiai pasakyti, tuo tarpu kokio mažylis tiksliai amžiaus, visiškai nežinau 🙂 Ir dėl to, kad psichologiškai tas amžius jo nenusakomas (tai jis didelis ar mažas?), ir dėl to, kad neseku taip atidžiai (jam jau tiek ir tiek mėnesių ir jis turi žaisti su tokiais žaislais? Fju, tegu žaidžia, kuo nori 🙂 ). Taip ir nežinojau to amžiaus, kol babycentre neparašė, kad jam jau lygiai pusantrų 🙂 Jie sako, kad tai tas amžius, kai
Namuose mes dažnai kepame blynus. Jie atkeliavo iš mano šeimos, juos kepdavo abeji seneliai. Pas tėčio tėvus blynai būdavo plonyčiai, beveik peršviečiami, juos valgydavome su cukrumi. Pas mamos tėvus blynai atrodydavo tep lep ir dažydavom juos į obuolienę. Tai buvo ir tas valgis, kurį mokėdavo paruošti tėtis, be to, ekonomiškas patiekalas, tad namuose irgi dažnai valgydavome blynus. Nors labai mėgau ir tebemėgstu obuolienę, namie prašydavau cukraus 🙂 Ne pats skaniausias priedas, bet kažkodėl norėdavosi… Gal kad įdomiai šiugždėdavo, girgždėdavo dantyse, o ir šiaip – proga vis kabinti ir kabinti iš cukrinės, tam tikra lyg ir egzotika 🙂 Dabar kepu blynus savo vaikui. Tai paprastas valgis, kurį lengva pagaminti, be to, galima sunaudoti likučius. Pvz., blynams gerai sueina pieno šlakelis „ant butelio dugno”, net jeigu jau pradėjęs gyžti, taip pat ne iki galo suvalgytas jogurtas, grietinės ar grietinėlės likučiai, o vakar buvo nebaigti valgyti sausi pūstų grūdų pusryčiai – super ingredientas! Mūsų mažasis visko valgytojas blynus labai mėgsta. Jam nesvarbu nei blyno dydis, nei forma, tai gali būti netgi susukta tortilija arba pica, svarbu, kad pavadinsi …
