Kai covid-19 pasibels į šeimą
Ką apgalvoti, kad ištikus ligai būtumėte pasiruošę: kaip sirgti namuose; ką daryti, jeigu tėvai išgabenami į ligoninę, o vaikai lieka namuose. Mokslinės rekomendacijos.
All posts tagged: Vaiko priežiūra
Senelis „motinystės” atostogose – bravo, kaip smagu!
Užmačiau, ar tiksliau, užgirdėjau 🙂 kovo 16 d. LR laidą „Mes, moterys“, kurioje kalbintas šaunus senelis, išėjęs „motinystės“ atostogų (!!!). Vilnietis 60-metis Petras Kazickas (biologijos mokytojas ir šiaip veiklus žmogus) augina jau antrą anūką, o paskui, jeigu anūkų daugiau nebus, žada dar bent trejus metus paauginti svetimus vaikus. Jau turi potencialių klientų eilę 🙂 Jaunystėj smagiai dūkdavo su vaikais, būdavo už auklę šeimyninių švenčių metu. „Man labai įdomu su vaiku, visąlaik buvo įdomu“, sako ir pasakoja, kad darbe (ne mokykloje) visąlaik pakalbindavo mažylius, greitai su jais atrasdavo bendrą kalbą. Pats svajojo turėti 5 dukras, bet susilaukė tik dviejų. Su džiaugsmu prisimena, kad vyresniosios lovelę statė prie savo lovos ir keldavosi naktį 🙂 Kiek galima suprasti, anūką senelis prižiūrėjo nuo 1 iki 3 metų, o dabar prižiūrės ir dvimetę jo sesutę, vyresnėlį išleisdamas į darželį. Būdamas su vaikais, p. Petras vadovaujasi vaikų ugdymo vadovu. Pripažįsta, kad su pirmuoju anūku pridarė daug klaidų, pvz., pripratino nešioti ir vaikas ėmė pernelyg dažnai keltis naktį, kad dar jį panešiotų 🙂 (Aš šią situaciją interpretuočiau kitaip, bet tiek to 🙂 …
Darželis pro rožinius akinius
Darželis – tai vieta, iš kur kyla ir parnešamos namo visos ligos, kur vaikai mušasi, keikiasi ir valgo sniegą, kur maistas šlykštus, o piktos auklėtojos verčia ištuštinti visą lėkštę, kur visi mažiukai ištisą dieną verkia. Darželis vaikui apskritai – didžiulė trauma. Tik visiškai beširdžiai arba neturintys jokios kitos išeities tėvai veda ten savo vaikus. Tokia vyraujanti nuomonė, argi ne? Ypač tų, kurie į darželį vedė savo vaikus arba patys ėjo prieš kokius 30 metų. Keista, nes apie tų laikų vaikų darželius rašyta šitaip: „Mūsų šalyje sukurtas platus vaikų lopšelių, darželių tinklas. Atiduodama vaiką į lopšelį, motina nepraranda nei savo artumo su juo, nei savo įtakos jam; ji mato jį kasdien – rytą ir vakare, jos namai pasilieka jų bendrais namais, tačiau dieną, kol ji dirba, kūdikis valgo, miega, būna lauke – žodžiu, gyvena, laikydamasis jam reikalingo režimo, niekuo nepažeisdamas savo tėvų darbinio ir visuomeninio gyvenimo. Jį prižiūri prityrę žmonės – auklės, seserys, gydytojai, jam ramu, jauku, linksma. Jei apniūkusių dieną, praeidama gatve, jūs staiga išvysite ant kurio nors namo iškabą su užrašu „N rajono lopšelis“, …
Ate, darželi!
Rugsėjis ant nosies, visi sako „labas” darželiams, mokykloms, darbams, o mes su darželiu atsisveikinam. Mūsų auklytė išsikrausto ir daugiau šio darželio nebebus… Lankėm jį visą vasarą. Iš pradžių mėginom pabūti kelias dienas po pusę dienos, bet galiausiai likom prie varianto kelias dienas po kelias valandas, kol aš su kitom nėštukėm pasimankštinsiu baseine. Kaip viena draugė juokais sumetė, lankėm ne darželį, o būrelį 🙂 Tačiau vis tiek lankėm. Ir dar bent mėnesiuką lankytumėm. Deja. Kelis pirmus kartus vaikas ten jautėsi fantastiškai. Paskui, matyt, susiprato, kad su svetimais žmonėmis lieka vienas, be mamos. Tada kurį laiką darželį lankėm dviese. Galiausiai be pretenzijų pasilikdavo kelioms valandoms ir net yra buvę atvejų, kai reikėjo įkalbinėti eiti namo. Net ant grindų krito ir verkė! Paskui darželis atostogavo, vėliau – mes. Išėjo iiilgos atostogos, po kurių vėl atsinaujino ašaros. Ir dar smarkesnės nei prieš tai! Prasidėjo ir kalbos, kad „nenoriu eiti pas Eliją ir Dominyką, ir tetą” (auklytė ir vaikai). Kaip ir anksčiau, pirmas droždavo auklytės laiptinės link, su entuziazmu lipdavo laiptais, spausdavo lifto mygtukus, bet kai prieidavom prie buto durų, …
Darželio ašaros
Šiandien labai nuliūdau dėl darželio. Matyt, eilinį sykį būsiu per anksti apsidžiaugusi. Po kelių sėkmingų dienų anąkart po valandos gavau auklytės pranešimą, kad mano žiogas vis virkauja ir mamos nori. Kadangi per daug nieko nebuvau susiplanavusi, nuėjau ir pasiėmiau vaiką. Išėjęs laukan nušvito kaip saulė ir elgėsi lyg niekur nieko. Kelias valandas bimbinėjom po lauką ir parduotuves, pavalgėm restorane, grįžom ir gražiai miegojom – jokių susierzinimo ženklų. Su auklyte sutarėm, kad kitą kartą ateisim vėliau, kai jau vaikai bus pavalgę ir prasidės žaidimai, ir pabūsim abudu. Tas kitas kartas išaušo šiandien. Vaikas pirmas žingsniavo darželio link ir brovėsi pro auklytės duris, bet tik peržengė slenkstį, žiūriu, jau akys rausta, rankos tiesiasi mano kaklo link… Užtikrinau, kad mama niekur nedings, būsim visąlaik abu kartu. Nusirengėm ir nusimovėm batus, per prie mergaičių žiogutis nėjo. Prikalbinau, kad eitų žaist su mašinėlėm. Tai pasiima ir neša man parodyt arba stumdo po mano kojom… Vėliau atėjo dar ir berniukas, galvojau, jau bus kompanija, eis su vaikais žaisti. Nelabai… Kur buvęs kur nebuvęs ir vėl prašosi man ant kelių. Galiausiai jau …