Manęs klausė, ar sunku būti mama? (Įvertinant nuo 1 iki 10.)
Kol vaikelis buvo mažas, valgė tik mamos pienuką ir nemokėjo savarankiškai judėti, buvo labai lengva. Kai prasidėjo košių virimai ir vaiko lakstymas, namų siaubimas, iš pradžių buvo labai sunku. Dar plius ir toliau bemiegės naktys. Paskui susigyvenome, susitarėme, apsipratome ir tapo vėl ganėtinai lengva. Žinoma, net ir pačiu lengviausiu periodu būna dienų, kai balansuoji ant sveiko proto ribos, o pačiu sunkiausiu periodu vaikas nusišypso, apkabina – ir visų nelaimių kaip nebūta. Taip ir balansuoji nuo 1 iki 10 ir atgal. Vienaip nebūna.
Tačiau ką aš galiu čia kalbėti. Esu tik vieno vaiko mama ir išmanau tik apie to vieno vaiko auginimą. Deja, ką padariau ne taip, jau neištaisysiu nei su kitu, nei su dar kitu vaiku, nes antras vaikas jau ne tas pats, kas pirmas, o trečias – vėl visai kas kita, nes jie gimsta jau kitose aplinkybėse, o ir skirtingo būdo, tikriausiai.
Kalbėjome apie motinystės pradžią su drauge, kuri ruošėsi netrukus gimdyti. Štai taip atsakiau:
Teisingai darai, kad galvoji apie tai, kaip bus, kai grįšit namo. Čia, sakyčiau, sunkiausias etapas. Po gimdymo, koks jis bebuvęs, jauties kaip kokia invalidė: kraujuoji, skauda ir negali sėdėti, pradedi panikuot, kad nėra pieno, arba krūtys tiek prisipildo, kad panikuoji dėl guzelių ir mastito… Patarčiau iki gimdymo kuo daugiau ilsėtis ir prisisemt gerų emocijų, nes kai grįši namo, tai ir normalus miegas baigsis, ir daug nervų prisidės. Tačiau, kiek patyriau iš savęs ir iš draugių, dažniausiai mamos nervinasi, kad viskas blogai, kažkas neišeina ar vaikui kažkas negerai, o iš tiesų viskas būna gerai, tiesiog mamos tiek įsitempia, kad kitaip nebegali, tik dėl visko nervintis. Realiai reikia tik vidinės ramybės ir didžiulės kantrybės. Kantrybės turėti labai sunku, bet palaipsniui išmokstama. Sunku todėl, kad savo vaiko riksmas, kad ir koks tylus bebūtų, pjauna be peilio. Ir ypač pjauna, kai nežinai, kodėl vaikas verkia. Tada ir ateina visokios mintys, kad vaikas kažkuo serga, kad tu neturi pieno ir t. t. ir t. t. Vienintelis šioje situacijoje vaistas – mamos ramybė ir kantrybė, nes – kad ir kaip neįtikinamai tai skambėtų – vaikas ir mama net ir po gimdymo yra vienas kūnas: jeigu tu nerviniesi, ir vaikas nervinasi, jeigu tu rami, ir vaikas rimsta. Lygiai taip pat, jeigu tau pučia pilvą, tai ir vaikui pučia pilvą, jeigu tau paleido vidurius, tai ir vaikui. Žodžiu, sprendžiant klausimą, kas yra vaikui ar kaip jis jaučiasi, pirmiausia reikia klaust, kas yra mamai, ir tada bent 80% bus aišku dėl vaiko.
Ramybę mamai dažnai drumsčia įvairios senų laikų „ekspretės” – močiutės, senos gydytojos, seni vadovėliai ir pan. Ir vėlgi reikalinga geležinė kantrybė ir tvirtybė, kad nepasiduotum aplinkinių įtaigai, jog neturi pieno ir vaikui reikia mišinuko, kad vaikui reikia valgyti tada, o miegoti tada, kad vaikui reikia to ar ano, ar kad šitas ar tas, ką vaikas daro, yra nenormalu. Kiekvieną perskaitytą ar išgirstą žodį turi pati apsvarstyti ir logiškai pagrįsti sau pačiai, tik taip nuspręsi, kuo tikėti, o kuo ne. Na, ir tai, kuo pasirinksi netikėti, reiks išmokti praleisti pro ausis. Žinoma, gal tau nieko panašaus ir neatsitiks, gal visi tave palaikys ir skatins, ir tu būsi pati džiaugsmingiausia mama pasaulyje.
Taigi – geras emocijas keliantis poilsis, kad paskui atsilaikytum prieš viską su kantrybe ir ramybe.
Tačiau kas ta motinystės pradžia? Kada prasideda motinystė? Ar kai gimsta vaikelis, ar kai jis užsimezga, ar kai pradedame žaisti su lėlėmis ir rūpintis jaunesniais broliais/ seserimis? Ko gero, tai užkoduota dar pačiose chromosomose, nes daugeliui iš mūsų būti mama yra, sakytum, įgimta. Toks įgimtas potencialas kaip kalbėti ar eiti, tik vienos pasitenkina kalbėti viena kalba ir nueiti iki parduotuvės, o kitos išmoksta daug kalbų ir nueina, nubėga, nušoka, numina dviračiu, nušliuožia slidėmis iki olimpinių aukštumų.
Linkiu kiekvienai siekti savo aukštumų ir neišsemti kantrybės gilumų. Su Motinos diena!
Nuotrauka © „Shutterstock”