Būti tėvais
komentarai 2

Dalinuosi, kuo paprotingėjom I d.: natūrali higiena; primaitinimas

Mes su mažiuku per pastarąjį mėnesį smarkiai paprotingėjom 😀 Apsilankėm net keturiuose naudinguose seminaruose. Ach, iš tiesų visi seminarai yra kažkuo naudingi. Net jeigu išėjęs pagalvoji, kad aš irgi galėjau tą patį papasakoti, ką sakė kalbėtojas, visgi būni išgirdęs kažkokios patirties, įžiebęs kibirkštėlę smegenims suktis ir rutulioti tą temą, dar labiau į ją gilintis.

Pirmasis iš seminarų, apie kurį norėčiau papasakoti – Natūralioji kūdikių higiena. Tai reiškia, kad kūdikis auginamas visiškai be vystyklų.

Mus mamos nuo pusės metų sodindavo ant puodo ir gaudydavo sisį ar kaką kada pavykdavo ar kada jos pačios norėdavo. Šiuolaikinės mamos, atsisukusios į tokias kultūras kaip „primityvias“ Afrikos ar eskimų, pastebėjo, kad vaikai, net naujagimiai, iš tiesų parodo patys, kada nori šlapintis ar tuštintis. O mes, ypač atėjus pampersų pramonei, esam linkę ignoruoti tuos jų ženklus. Taip užmaunam vienokias ar kitokias sauskelnes ir pripratinam vaiką į jas daryti.

Realiai jokie gyvuliukai nedaro po savim, taip ir vaikiukai prieš artėjant reikalui stengiasi pasitraukti į kitą vietą arba prisidarę tuoj pat ima protestuoti, kad juos patrauktume. Natūralios higienos esmė yra pastebėti tuos vaiko ženklus ir išmokyti jį sisį ir kaką daryti į tam skirtas vietas, o ne kur papuolė, blogiausia – į kelnes. Jeigu nespėjai ant puoduko ar pan., reikia iškart numaut šlapias kelnes, nes svarbiausia sustiprinti vaiko suvokimą, kad UŽPAKALIS turi būti VISADA SAUSAS.

Laikantis šios filosofijos, netenka gyventi su sauskelnėm iki 3 metų ir permokyti vaiką, kur vis dėlto reikia atlikti gamtinius reikalus.
Užtat, ypač iš pradžių, reikia žiauriai atidžiai stebėti vaiką, o jeigu nepavyksta ir pražiopsai, tai susieikvoja kalnas sauskelnių…

Bet tai nėra siaubingai sudėtinga. Maniškis, pvz., prieš norėdamas šlapintis, pradeda specifiškai verkti, ir po kelių dienų praktikos mums jau pavykdavo laiku nubėgti ant puoduko ir po pusdienį išbūti visiškai sausiems. Tas išties labai smagu, bet kai žvirbliukas mažiau miega ir nepagaunu jo ženklų, tai ir pačiai kartais tenka persirengti, ir sauskelnes visas sueikvojam, o dabar, kai išjungtas šildymas, jos džiūsta lėtai, tad tenka ir į pampersą užpakalį vis dažniau įkišt… 🙂

Tačiau šitai manęs nestabdo. Aš nuoširdžiai pritariu tai minčiai, kad iš tiesų mes, ieškodami patogumo, išmokom vaiką daryt į kelnes. (Jeigu į vienkartines sauskelnes, tai netgi apgaunam jį, kad tai, ką padarai, išnyksta, nesijaučia.) Mano vyresnėlis ir didelės kančios išmokyti jį laikyti kelnes sausas man puikus šitos tiesos įrodymas. Net jeigu ne visiškai pritariate šiai minčiai, bet puikiai žinote, kada jūsų vaikas, ypač sėdintis, linkęs šlapintis ar tuštintis, pvz., 15 min. po valgio arba tuoj pat atsibudus, kodėl nepasodinus jo tuo metu ant puoduko ar nepalaikius virš klozeto ir nesutaupius kelių pampersų?

Antras labai lauktas seminaras – Papildomas kūdikių maitinimas. Internete gali pasiskaityti tiek ir tiek informacijos šia tema, poliklinikoj seselė irgi išdėstys grafikėlį, kaip ir kada reiktų kūdikėlį primaitinti. Vyresnėlį taip ir maitinau – pagal seselės nurodymus. Nežinau, kodėl šį kartą jais suabejojau, bet kažkas širdy suvirpėjo ir nutariau pasisemti tikresnės tiesos nei bruka poliklinika. Ir ne be reikalo širdelė virpėjo, nes sužinojau štai ką:

  • Visiškai NESVARBU, ar pirmajam pusmetinuko maistui pasiūlyti VAISIŲ, DARŽOVIŲ ar GRŪDŲ. Svarbiausia – to, kas jo virškinimo sistemai įveikiama. O tie grafikai, kuriuos pateikia poliklinikoje, yra tik kultūriškai nusistovėję dalykai, bet jokiu būdu ne privalomos normos.
  • Svarbiausios maisto produktų gairės yra šios: 6-8 mėn. kūdikiui tinka tyrelės pavidalo virtas arba troškintas maistas (vaisiai, daržovės, grūdai), 9-11 mėn. jau galima pasiūlyti termiškai neapdorotų vaisių ir daržovių, taip pat galima įvesti baltyminius produktus, nuo 10 mėn. tinka ragauti rauginto pieno produktus, o šviežias pienas tinka tik nuo 1 metų. Sulaukusį 12 mėn. mažiuką galima valgydinti pasmulkintu šeimos maistu, žinoma, vengiant per daug prieskonių.
  • Paruoštas valgymui patiekalas tinkamas vartoti 2 val. Jeigu per 2 val.  nebus suvartotas, bet išmesti neketiname, reiktų dėti į šaldytuvą. Išėmus iš šaldytuvo ir palaikius 15-20 min. kambario temperatūroje, maistas yra tinkamas valgyti vaikui. Jeigu vis dėlto norisi pašildyti, geriausias šildymo būdas – indą su maistu įdėti į didesnį indą su karštu vandeniu.
  • Paruoštą košę taip pat galima ir užšaldyti. Tai ypač aktualu pirmiesiems valgymams, kai kūdikis teparagauja arbatinį šaukštelį, o tiek išvirti išties sudėtinga.
  • Nerekomenduojami produktai yra šie: iki 1 m. netinka druska, medus ir karvės pienas; iki 3 m. netinka cukrus, sėlenos, nesmulkinti riešutai, nesmulkinti džiovinti vaisiai, tarkuotų bulvių patiekalai, grybų patiekalai.
  • Jeigu norime ir toliau žindyti vaikelį, kietą maistą reiktų duoti po motinos pieno, t. y. primaitinimas būtų tarsi priedas prie pieno. Jeigu norime žindymą pakeisti „žmonių“ maistu ir pamažu nujunkyti, kietą maistą reiktų duoti prieš motinos pieną, t. y. pienas būtų tik kaip atsigėrimas, o gal vaikelis ir išvis jo nepageidautų šiuo valgymu.
  • Primaitinant, ypač pradžioje, svarbu įsisąmoninti šią taisyklę: MAMOS DARBAS – PASIŪLYTI, VAIKO – ATSISAKYTI. Nereikia tikėtis, kad nuo pat pirmo šaukšto vaikas noriai ims ir viską suvalgys, ką su didele meile ir nuoširdžiomis pastangomis būsite pagaminę. Ir nereikia žūtbūt vaiko prikišti ta koše. Taip tik sugadinami sveiki mitybos įpročiai. Atsisakydamas vaikutis galbūt įžeis jūsų jausmus, tačiau ir parodys, kad yra brandus ir geba galvoti savo galva. Beje, gebėjimas atsisakyti – vienas iš bruožų, kad kūdikiui jau galima pasiūlyti kieto maisto.

Čia surašiau tik tai, kas man pačiai buvo nauja, o apskritai apie primaitinimą stengsiuosi įdėti atskirą išsamų įrašą, nes ši tema išties svarbi visoms mamoms, o esu pastebėjusi, kad toli gražu ne visos ją išmano taip, kaip vertėtų išmanyti, tad mielai pasidalinčiau žiniomis.

Apie kitus du seminarus kitame įraše.

Nuotrauka iš thejiujitsufighter.com

2 Comments

  1. Pingback: Dalinuosi, kuo paprotingėjom II d.: skiepai; kūrybiškumas | Dirbu Mama

  2. Renata says

    Pirmagimį maitinau pagal viršuje paminėtą pediatrinę schemą. Po kurio laiko sužinojau apie egzistuojantį pedagoginį primaitinimą, kurio esmė – pradėti vaiką primaitinti tuo pačiu maistu, kurį ir pats valgai (be abejo, pakoreguojant savo valgiaraštį taip, kad maistas būtų sveikas). Iš pradžių buvau pakraupus, kad "kaip taip galima" ir pan. Tačiau mano kruopštaus nurodymų laikymasis parodė, kad mano vaikas nenori valgyti tų beskonių košių, Gal 11 mėn. jis tiesiog liovėsi valgęs mano specialiai jam gaminamą maistą, pradėjo reikalauti normalaus ir valgė ypatingai blogai iki šių metų, išrankumas buvo neišpasakotas. Tad su antruoju nutariau labiau pasiaiškinti, kas gi per pedagogini primaitinimas tai yra ir nutariau bandyti, kadangi tikrai nesižaviu aš tuo atskiru maitinimu, kurio vaikas tikrai neįvertina. Ir ką gi? Jokių rimtų valgymo problemų mes neturėjome. Nuo pat pirmų dienų vaikas su mielu noru valgydavo siūlomą maistą. O juk kaip jam smagu, kad visi kiti valgė tą patį! Tad, jei atvirai, nemanau, kad yra kažkokios konkrečios taisyklės, kaip vertėtų vaiką primaitinti. Yra pagrindinės taisyklės, o visą kitą reikia daryti pagal savo vaiko poreikius 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *