Augau tais laikais, kai vaikai lakstydavo lauke vieni su raktais ant kaklo. Dauguma tėvų mažai kišosi į vaikų „laukinį“ gyvenimą, tik vakarop šaukdavo pro langus namo. Kiemo draugai kartais pašaipiai, kartais su baime minėdavo trisunčikus, bet kas jie tokie, kaip atrodo ar kodėl į juos reiktų žiūrėti neigiamai, aš nesupratau ir nesigilinau. Ir būdavo dienų, kai vaikai kieme iš tiesų būdavo visai vieni…
Ir štai prieina kažkoks dėdė. Klausia, ar yra kieme vyresnių vaikų. Sakau, kad ne. Tada jis paprašo manęs kažką sušildyti kišenėje. Kažkodėl nusiveda į laiptinę, kur tamsu, ir duoda į rankas kažką, kas ne visai kišenėj ir kažkodėl iš jos neišsiima. Pamoko, kaip daryt, ir tas daiktas kažkodėl jau visai neglebus, o dėdė kažkaip keistai šypsosi ir dūsauja…
Niekada niekam apie tai nepasakojau, nes tik po daugelio metų supratau su kuo buvau ir ką veikiau. Tapus mama vis mąsčiau, kaip padaryti, kad mano vaikams taip nenutiktų. Kaip kalbėti ir ką pasakoti? Kaip išaiškinti nepasakant per daug ir kaip per daug neišgąsdinti?
Tai štai dabar turiu įrankį: patarimų ir idėjų iš R. ir W. Bailey knygos „Sumanūs tėvai – saugūs vaikai“. Čia kalbama apie tai, kaip apsaugoti vaikus nuo to, ko nė vienas neturėtų patirti: seksualinio ir kitokio išnaudojimo, patyčių ir seksualinio smurto internete, pagrobimo.
Knygoje yra teorijos apie skirtingo amžiaus vaikų mąstymo ypatumus, statistikos apie pagrobimus ir seksualinį išnaudojimą ir daug susimąstyti verčiančių patuksenimų. Štai žiniasklaida plačiai rėkauja apie kokio nors maniako darbelius ir visi įsibaimina piktų nepažįstamų dėdžių, kai realybėje nusikaltimus prieš vaikus (ir tuos pačius pagrobimus) dažniausiai įvykdo šeimos nariai ar šeimai artimi asmenys: išsiskyręs sutuoktinis, kerštaujantys seneliai, ne visai pažįstamas sodininkas, namų tvarkytoja, auklė, treneris ir kt. Visi tie baubai vienodai kimba tiek prie mergaičių, tiek prie berniukų.
Atrodo, baugu apie tai kalbėti? Atrodo, nežinia kaip vaikui paaiškinti? Autorės ir vėl nuleidžia ant žemės: jei nekalbėsime mes, tėvai, tai vaikai apie tuos baisiuosius įvykius sužinos iš žiniasklaidos, draugų arba susikurs savo versijas. Bet kokiu atveju, tai tik įpūs baimės ir nepasitikėjimo aplinka. Visai kitaip būtų, jei pasikalbėtume: aptartume įvykį, abipusiai pasidalintume jausmais, pagalvotume, ką daryti, kad mums taip nenutiktų. Vaikas bent žinotų, kad mums jis be galo rūpi!
Iš tiesų knygoje dažnai atsimušama vis į tą pačią, vieną opiausių šių laikų problemų šeimų gyvenime – bendravimo stoką. Jei mes reikalaujame iš vaiko aklai mums paklusti, kaip galime būti tikri, kad jis nepaklus kitam suaugusiajam? Jeigu įbrukame į rankas prie interneto prisijungiantį įrenginį, kad turėtume laisvą minutę, kaip galime būti tikri, kad vaikas internete bus saugus? Ir – dėmesio! – jei nuolat bumbame, kokie policininkai blogi, ar gąsdiname, kad jie pasiima neklausančius vaikus, kaip būsime tikri, kad vaikas kreipsis į policininką ištikus bėdai?
Sakytumėt, padėtų taisyklės. Autorės nukerta: jokios taisyklės nepadės, jei nėra mąstymo. Jos pateikia nemažai situacijų, verčiančių permąstyti savo vertybes ir elgesį, taip pat daug patarimų, kaip bendrauti su vaikais, ką su jais žaisti, kad išugdytume sąmoningus, pavojingas situacijas mokančius įvertinti ir saugius sprendimus pasirinkti gebančius vaikus. Žaidimus ir bendravimo strategijas bei konkrečius taisyklių rinkinius R. ir E. Bailey pateikia atskirai kiekvienam amžiaus tarpsniui.
Čia kalbama ir apie tai, kas stiprintų vaiką jau pakliuvus į bėdą. Jeigu bendrausime su juo taip, kad jis jaustųsi galįs savarankiškai priimti sprendimus ir savimi pasirūpinti, turėtų pakankamą savivertę ir žinotų, esąs mylimas kad ir kas benutiktų, tai jis turės stiprybės atsilaikyti prieš skriaudėją ir iš jo išsivaduoti. Tą rodo konkretūs pavyzdžiai iš gyvenimo.
Plačiau apie knygą galite sužinoti Knygų mugėje. Šeštadienį, vasario 21 d. 10 val. ją pristatys Justinas Žilinskas, policijos bei Vaikų linijos atstovai. Parduodama visose prekybos vietose, ypač leidėjo el. knygyne manoknyga.lt.