Kai aš išėjau į darbą, tą pačią dieną ir mažėlis išėjo į darželį. Teisingai patariama pradėti darželį bent kelias savaites iki mamos darbo, tačiau šį pamokymą praleidau grynai dėl ekonominių sumetimų. Vietoj to, mano prašymu tėtukas pasiėmė savaitės atostogas ir praleido jas darželyje su vaiku.
Išankstinių lūkesčių neturėjau jokių. Galima buvo tikėtis, kad darželyje jaunėlis jausis gerai, nes jį jau pažįsta – kiek kartų vedėm ir parsivedėm brolį, žaidėm kieme, žaidėm klasėje man savanoriaujant. Tačiau jis ganėtinai prie manęs prisirišęs, nėjęs į jokius būrelius, beveik nežaidęs smėlio dėžėje – nebendravęs su kitais vaikais, nepažįstamais suaugusiaisiais.
Mano pagrindinis tikslas iki išeinant į darželį buvo susipažinti su jo klase, prisijaukinti aplinką, kurioje jis leis visą dieną. Planai, žinoma, buvo didesni nei išėjo realybėje, tačiau savaitę prieš darželio pradžią mudu kelias dienas žygiavome kartu su broliu ir praleisdavome rytmetį savo klasėje.
Pirmą dieną Varliukas apžiūrėjo žaislus, bet nuo vaikų ir auklėtojų laikėsi atokiai. Antrąją jau stebėjo vaikų veiklą ir kažkiek dalyvavo. Paskui išaušo didysis pirmadienis, kai, pusiau suruoštą, pusiau ne, paleidau į daržą.
Iš pradžių leidome ne visai dienai, bet nors po truputį palikdavome vieną. Buvo ašarų, pirmą dieną nieko nevalgė, antrą susisiojo viską, ką tik turėjo, ir nepaleido auklėtojos, trečią apeidavo tą auklėtoją ratu, nes suprato, kad jei bus su auklėtoja, tai tėčio nebus, ketvirtą su liūdesiu pasiliko pusdieniui, penktą – jau visai dienai. Dienos pabaigoj gavau iš auklėtojos laiškelį, kad išsiskirti jam liūdnoka, bet apskritai vis daugiau šypsosi, gerai leidžia laiką. Prisegtos kelios nuotraukos išdavė vidinį vaiko liūdesėlį (taip neįprasta matyt jį ne su šypsena), bet juk tai normalu. Tačiau pirmiausia į ką atkreipiau dėmesį – kelnės ne tos, kurias užmoviau iš ryto: prisisisiojo… Vat tau ir mama – tik kelnės rūpi… 🙂
Visas dieneles, kai jį pasiimdavau, Varliukas su euforija pasisakydavo, kad „[jam sekėsi] gerai [ir buvo labai] smagu”. Man irgi tuos rytmečius, praleistus darželyje, buvo smagu 🙂 Išradingos mankštelės, smagios dainelės ir šokiai, įdomūs darbeliai ir veikimėliai, nepamirštant rimtosios dalies. Tuo metu nagrinėta šeimos tema, tad vaikeliukai su didžiausiu rimtumu apžiūrinėjo vieni kitų šeimos nuotraukas ir vardijo, kur mama, tėtė, broliai, seserys.
Antrą savaitę šlapių komplektų nebeparsinešėm, bet gavom pluoštelį pirmosios kūrybos, o savaitgalį išgirdom darželinių dainelių repertuarą 🙂 Pradėjo šnekėti sklandesniais sakiniais.
Šią savaitę vėl būna nelaimių. Matyt, vaikas jau atsipalaidavo ir ne visada pataiko į ritmą, bet dar trūksta drąsos ar per daug susidomi veiklomis, kad laiku pasisakytų. Bet padėtis kontroliuojama, nėra tokia tragiška, kaip būdavo su didžiuoju.
Šią savaitę, jau trečią, pirmadienį buvo ašarų ir didelis nenoras lipt iš mašinos (aš dabar „dirbu“ už vairuotoją ir važiuodama į darbą vyrukus paleidžiu pakeliui). Antradienį atsisveikino rimtu veidu, trečiadienį drąsiai lipo lauk, šiandien – linksmai sučiauškėjo „ate“ ir veržte išsiveržė. Su tėčiu, sako, atsisveikina vis dar liūdnom akim, bet jeigu paskui su džiaugsmu ir piešia, ir šoka, vadinas, viskas gerai.
Vienas kartesnių momentų – brolis. Kai išeina į kiemą, taip jo laukia, bet jų klasės ne visada lauke žaidžia tuo pačiu metu, tad kartais nesusitinka, o kartais tenka vos susitikus tuojau ir atsisveikinti. Visgi stebint Varliuką kieme kartu su broliu, jis atrodo pats laimingiausias vaikas pasaulyje! 🙂 Tada palieka mažiukus ir eina su didžiaisiais gaudynių ar laistyt gėlių.
Vat ir džiaugiuosi savo brandžiu ir mokančiu greit adaptuotis dvimečiu, jo draugišku (bent jau darželyje) broliu ir įtraukiančiu, smagiu darželiu. Mes lankom Vaikystės sodą.