Mano vaikas nieko nevalgo
Kol šnekučiuojamės su drauge prie stalo, jos dvimetė dukra vis prieina ir nugvelbia miniatiūrinį sausainėlį, kitą sykį patraukia glotnučio, paskui pasiūlius paragauja kąsnį iš mamos lėkštės, gurkšteli vandens. Kai pradedam kalbėtis apie vaikus, draugė padejuoja: „Bet maniškė tai nieko nevalgo…“. Tikrai? – šypsausi aš mintyse. Bet pati irgi sakau, kad mano mokyklinukas nieko nevalgo. Pusryčių košę pakapsto, pietų mokykloj pirko tik sriubos, nes antras buvo neskanus, dar grįždamas suvalgė bandelę su dešrele, o namie jau nealkanas iki pat miego, bet, na gerai, parankios vieną kitą kąsnį iš vakarienės. Tai baisiausiai siutina, nes namuose stengies pasiūlyti įvairaus sveiko maisto, bet galiausiai pasijunti, kad tuos sveikus produktus vartoji tik tu. Siutina ir dėl to, kad stengiesi, ruoši, o „nieks nevalgo“, tad pasijunti visišku virtuvės nevykėliu ir kitąsyk nekyla rankos ruošti. Siutina dėl to, kad vienas vaikas ištuština lėkštę, o kitas – ne. Ir prasideda visokie papirkinėjimai, taisyklės: kol nesuvalgysi to, negali valgyt ano / daryt to. Bet jie niekur neveda, tik į blogas visų emocijas: vaikas jaučiasi prasikaltęs, jeigu jam netelpa, nelabai skanu, dabar nesinori, tėvai jaučiasi …