LLL-logo

Kuo jums naudinga La Leche League?

La Leche League lietuviškai – Pieno lyga. Trumpiau mes ją vadiname tiesiog LLL ir tai rodo aukštų standartų paramą žindančioms (ir nežindančioms) motinoms mama-mamai principu. LLL pagalbą gali teikti vadinamoji žindymo vadovė Skaityti »

Madona_su_kudikeliu_Ermitazas_800

Lietinga diena – muziejams

Šįryt su vaikais išsiruošėme pažiūrėti senovinių ir šiuolaikinių paveikslų. Apsilankyti galerijoje – visapusė treniruotė vaikams: kitokios aplinkos patirtis, savikontrolės treniruotė, kai reikia elgtis tyliai, ramiai, meninio skonio ugdymasis, penas sielai, vaizduotės pakutenimas Skaityti »

vaikai skaito

Apie raideles ir “vardeles”, arba kaip išmokyti vaiką skaityti

„Kieno čia vardelė?“ – tai pats linksmiausias ir labiausiai širdį glostantis mažučių klausimas. Prisimenu kadaise girdėjusi tokį iš Žiogučio, o šį pavasarį baksnodamas užrašus to paklausė ir mažasis Varliukas. Tą klausimą abu Skaityti »

Mano-vaikai-nesipyksta

Ar jūsų vaikai pykstasi?

Parodžiau mamai, ką skaitau. – Mano vaikai nesipyksta. Taip būna? – nusijuokė. Na, autorės apsidraudė ir nepaminėjo žodžio “niekada” Skaityti »

Penkių minučių romantika

naktis-virs-vilniaus

Vakar po ilgos pertraukos buvom dviese teatre. Aplink sėdėjo jaunos gražios porelės ir aš pasijutau bent 10 metų jaunesnė, užėjo toks jaunatviškas džiugesys, švelnus siutas. Išėjom po spektaklio – ryški naktis, be debesėlio, be miglos, romantiškas toks miestas: juodas su geltonais žiburėliais. Pakilom į Trijų kryžių kalną pasigėrėti. Toks svaigulys, rodos, ištiestum rankas ir skristum!…

Pasibučiavom susiglaudę po kapišonais. Mmmm, kaip prieš 10 metų….

Savaitės anekdotas: greitojininkas

Įvažiuojam į kiemą, stovi greitosios pagalbos automobilis, jo vairuotojas šneka telefonu.

– Ko ta greitoji čia stovi? – domisi vyresnėlis.

– Taigi matai, greitojininkas telefonu kalba, – atsako jaunėlis.

The Future is Near, arba Kur link eina Lietuvos švietimas

tedxkidsvilnius2015-01-10

Po Naujųjų metų jaučiuosi truputį užsienyje: pinigai ne tie, kainos kitokios. Pagaunu save nerimastingai skaitančią informacinius užrašus: gal jau pasikeitė jų lietuviški žodžiai į kokius nors užsienietiškus… Ne, vis dar Lietuva, vis dar lietuviškai, tik vis mažiau esam koks nors Dievo užmirštas užkampis. Ir šėlstam savo arenose su Kylie Minogue, Enrique Iglesias, Macy Gray, Robbie Williams, ir žvanginam eurais (su vyčiu kitoj pusėj; smagu bus jų pabarstyt po pasaulį), ir budinam švietimą iš žiemos miego su idėjom ir entuziazmu – lygiai kaip kitose nuolat linksniuojamose šalyse.

Diena konferencijoje TEDxKids@Vilnius. Day in Future School vėl padvelkė tuo pusiau užsienio aromatu. Tai, ką kartkartėm pasižiūri internete kaip VAU!, staiga stebi gyvai tiesiai prieš nosį, o pranešėjo užsidegimas tykšta tiesiai ant tavęs kaip baseino vanduo per delfinų šou. Žmonės yra neįtikėtini tuo, ką jie gali išmokti, sugalvoti, sumeistrauti ir ypač tuo, kaip gali uždegti vien kalbėdami apie tai tinkamai sustyguotoje aplinkoje.

Juk norim, kad mūsų vaiko mokytojas būtų 100% atsidavęs, aistringai pasinėręs į savo sritį, nuolat siurbtų naujas idėjas ir trykštų energija klasėje, dėstė Austėja Landsbergienė, bet jei mūsų baisiai protingas ir nenustygstantis vietoje vaikas ateitų švytinčiomis akimis ir sušuktų: „Mama, aš noriu būti mokytojas!“, juk sakytume: „O varge…“ Kodėl? Jei norime turėti gerus mokytojus, pirmiausia turime pradėti gerai galvoti apie šitą „kastą“.

Anna Bessonova parodė, kaip svarbu žmogui, tiek dideliam, tiek mažam, svajoti, ką mokykla lyg ir atmeta, nes tai nerimta, nėra tam laiko. Jos atstovaujama iniciatyva Dreamdo ragina svajoti metodiškai: pateikia būdus, kaip nuo tokių betikslių mokinių svajonių kaip „kad nebūtų pamokų“, pereiti prie vertingų, pvz., gaminti maistą iš savo ekologiško daržo, ir kaip jas įgyvendinti be didžiulių biudžetų. Iniciatyva jungia begalę klasių iš įvairiausių pasaulio mokyklų, o projektus planuoja ir įgyvendina, žinoma, patys vaikai.

Keturiolikmetis 3D spausdinimo entuziastas Ritik Metha išsakė mintį, kad mokyklinis ugdymas turėtų būti ne ilgiau nei iki 12 metų ir mokykla turėtų ne duoti konkrečių konkretaus dalyko žinių, bet išlavinti gebėjimą mokytis. Panašią mintį įgyvendina Gever Tulley vadovaujama mokykla: vaikas užsiima tuo, kuo nori (ar tai būtų vasaros rogučių trasa ar zefyriukų kepykla, naudojanti saulės energiją), ir išlavina įvairius įgūdžius, tuo pačiu įgyja įvairių mokomųjų dalykų žinių, o svarbiausia – išmoksta turėti tikslą, atsirinkti priemones ir jo siekti.

Pasaulis toks margas ir sulig kiekviena diena darosi tiek margesnis, kad mokykla galbūt aprėpia vos dešimtadalį to, kas jame vyksta. Vadinasi, didžioji dalis žmonių savo laiką ir pastangas skiria ne tiems dalykams, kurie juos traukia, ir galbūt vien dėlto netenkame tūkstančių išradėjų ir kitokių kūrėjų, kurių darbai jau būtų šimteriopai pagerinę pasaulį. Netenkame, nes jie arba per anksti nusivilia mokslu/pasauliu/gyvenimu, arba pasirenka ne tą specialybę, ir gyvena eilinį gyvenimą diena iš dienos burbėdami.

Žmogaus galimybės yra beribės, jei tik sudaromos sąlygos jam skleistis. Štai Ritik Metha – vienas iš diktuojančiųjų 3D spausdinimo ateitį, tuo pačiu dalyvaujantis jaunimo švietimo ir labdaros programose, Giedrė Degutytė lipa ant scenos sujungusi cirką ir šiuolaikinį šokį, a. a. Tomas Dobrovolskis sugalvojo, kad nori būgno, grojančio kaip elektrinė gitara, pasigamino ir išdarinėjo neįtikėčiausią muziką, Peter Madsen užsimanė oro baliono, susikonstravo iš nieko, paskui užsimanė povandeninio laivo, turi net tris, netrukus kils į kosmosą savo susikonstruota raketa. Jis sako, kad galimybes riboja tik per maži troškimai.

Ir ratas apsisuka: jei neribosime savo ir savo vaikų svajonių, nepaisant to, ar jie nori į kosmosą, ar būti mokytoju, ir sudarysim sąlygas (ar bent netrukdysim) jiems skleistis, tai turėsim tokius vaikus, kuriais didžiuosimės iki Mėnulio ir atgal, kad ir kokią specialybę jie būtų pasirinkę. Pasaulis nebeveikia taip, kaip anksčiau. Ieškant laimės žiburio nebereikia kopti į kalną mokinys-> studentas-> darbininkas-> vyr. specialistas-> cecho viršininkas-> fabriko viršininkas-> valdžios žmogus (nors žinoma, galima ir taip). Vietoj to verčiau sekti tik tau žibančia žvaigžde, nes dabartinis pasaulis – ne karjeros piramidė, tai – gaublys, pilnas taškelių. Vieni taškeliai didesni, kiti mažesni, vieni arčiau žemės paviršiaus, kiti aukščiau ir laimės skonis ant jų skirtingas, bet būtent skirtingų skonių ir reikia šiai populiacijos įvairovei, kad ji galėtų toliau sėkmingai vystytis.

Ir lietuvių, ir užsienio pranešėjai kėlė tas pačias problemas, siūlė tuos pačius sprendimo būdus, todėl šviesa tunelio gale matyti: mes – ne vieninteliai nusivylę švietimu, mes – ne vieninteliai mėginame jį transformuoti, visuose kraštuose transformacijos panašios, vadinasi, pokyčiai tikrai netoli. Juos dar labiau artina tai, kad kyla didžiulė banga verslininkų, visuomenės veikėjų, edukologų ir baisiai daug protingo jaunimo, plūstančio į švietimą. Jie mažai reikalauja ir be galo daug daro, ir jų akys švyti, ir jų galvose knibžda dar milijonai šviesių idėjų.

Su kuo sutiksi tu Naujus metus…

Darželinukai mėgsta persirenginėti. Anuomet Naujamečiui būdavo rengiami karnavalai. Paišdykaukim su vaikais? Pasidaryti kostiumą labai paprasta, nes vaikai pilni vaizduotės, tad nereikia persistengti personažą išpildyti iki galo, užtenka kelių detalių. Štai ką mes esam darę:

Pirmas blynas – saguotas aštuonkojis

Ganėtinai prisvilęs, nes, nors idėja gera, dariau iš to, ką turėjau ir ko nebuvo gaila, tad bendras vaizdas toks šiaip sau. Bet vaikams, ypač jaunėliui, žiauriai patiko! :)

Paėmiau keturias nenaudojamas kojines iki kelių, prikimšau glamžyto popieriaus, prisiuvau įvairių sagų.

astuonkojo-kojos

Sagomis taip pat papuošiau kelnių klešnes ir marškinėlių rankoves. Taigi keturios kojinės, dvi klešnės ir dvi rankovės = aštuonios kojos. Kam sagos? Čiuptuvai!

Kojines prisiuvau ant medžiaginio diržo. Dar parinkau kepurėlę, o ant jos pritaisiau dvi akis – vėlgi iš sagų: didelių tamsių ir mažų šviesių viduriukams.

Deja, nufotografuoti dvimetį baisiai sunku, maždaug taip…

astuonkojis-stovi     astuonkojis-guli

Antras blynas – tigras su lankeliu

Buvo tuomet tigrai vyresnėliui ant bangos. Ieškojau tigrų kostiumų internete ir vienas pasirodė ypač elementarus – tiesiog tigriškai margi marškinėliai. Ką, negaliu tokių pasidaryt?

Pirmiausia išsiaiškinau, koks margumas vis dėlto yra tigro.

Tai – leopardas:

Leopard_fur

Tai – gepardas:

cheetah-fur

Tai – tigras:

tiger-fur

Ėmiau keliais dydžiais per didelius vasarinius marškinėlius, išverčiau į kitą pusę (kad nesimatytų paveikslėlio) ir pridryžiavau su juoda izoliacine juosta. Dryžių kraštelių kampučius nukarpiau (nes dryžis kraštuose lyg siaurėja) ir priklijavau kitose vietose kaip trumpus dryželius. Tigro pilvas baltas ir mažiau dryžuotas ar nedryžuotas, o link nugaros dryžiai vis tankėja. Su spalvomis nežaidžiau, bet dryžius taikiau prie originalo.

tigro-pilvas  tigro-sonas

Kostiumą užbaigė kartoninės auselės, pritvirtintos prie lankelio (tigrų ausų viduriukas irgi baltas).

tigro-ausys

Ir, žinoma, “makiažas” :)

Šiuo kostiumu esu labiausiai patenkinta. Dryžiai, tiesa, nesilaikė itin ilgai, bet vienai dienai užteko sočiai. Nuotraukose – jau po visko.

Aaa, tiesa, dar galima užsimaut ir tigrines kojines! :)

tigro-kojines

Trečias blynas – paukštelių sparnai

Visiškai nepersistengiant, nes paukštelių kaukės reikėjo vos porai valandų, be to, norėjau, kad vaikai atrodytų pasipuošę, o kostiumas netrukdytų vaidinti scenoje, griebti nuo stalo maistą, bėgioti, klūpėti, šliaužioti ir visa kita, kas jiems šauna į galvą po oficialiosios dalies.

Taigi sprendimas buvo paprastas: gražūs drabužiai + nedideli sparneliai. Ačiū mamai – įkvėpimas iš mano vaikystės paukštelio kostiumo. Ir kadangi savu kailiu išbandyta, tai tikrai tikrai sparnai neturi būti dideli, kad nė kiek nevaržytų natūralių rankos judesių.

Iš kartoninės dėžės iškirpau sparnus, kad būtų ne ilgesni nei nuo peties iki alkūnės. Nudažiau spalvomis, kurios derėtų su parinktais drabužiais (naudojau temperą – ji man daug mielesnė už guašą), kraštelius dar papuošiau blizgučiu (rudas – dažas iš rankdarbių parduotuvės, baltas – klijai su sidabriniais blizgučiais.)

sparnai-piesiam  pauksteliu-kostiumas

Ant rankų sparnelius laikė dvi gumelės, kurių mazgeliai kukliai kyšojo gerojoje pusėje. Vaikai sakė, dzin. Juk svarbiausia, kad yra blizgučių! :D

paukstelio-sparnas

Kostiumo “vinis” (vaikai tiesiog dievina!) – “gaidžio” skiauterė iš plaukų, supurkštų putomis :)

Dar keletas paprastų būdų persikūnyti į kitą personažą:

  • piešimas ant veido,
  • „karūna“ su norimo personažo bruožais,
  • „domino“ su norimo personažo bruožais.

Pastarųjų galima rasti internete nemokamam atsispausdinimui (rinkitės kietesnį popierių arba sluoksniuokite), bet dažnai užtenka tiesiog idėjų, o paskui jau viskas savaime ;)

Smagių!

Pažintis su mokyklomis. Valstybinės įstaigos

ruduo2

Prisipažinsiu, kad esu kiek skeptiškai nusiteikusi valstybinių mokyklų atžvilgiu. Jos kaip didžiuliai miegantys dinozaurai: lyg ir nori pokyčių, savo protingomis burnomis gali papostringauti apie šiuolaikinį švietimą ir šiuolaikinius vaikus, bet yra tiek dramblotos, kad sunkiai bepasijudina jų link.

Patyrę tėveliai sako: svarbiausia ne mokykla, svarbiausia – mokytojas. Man vis dar sunku tai suvokti: viena įstaiga, vienas kolektyvas, o darbo metodai gali būti ir absoliučiai skirtingi. Žinoma, kad mokytojai, kaip ir visi kiti žmonės, yra skirtingi: vieno tokios stipriosios pusės, kito tokios, tačiau tikėčiausi iš įstaigos vieno „standarto“, nes juk yra įstaigos politika, yra kolektyvo susirinkimai, yra (ar turėtų būti) bendri mokymai, kad visi būtų girdėję ir supratę tą patį.

Kol kas konkrečių mokytojų nepavyko pasiekti, tačiau susipažinau su keliomis įstaigomis. (Nors kai kurių pažinčių pažintimis ir nepavadinsi…) Supratau, kad prestižinėmis, geromis mokyklomis yra laikomos tos, kuriose vaikai spaudžiami prie mokslo ir tol gręžiami, kol išmoksta ramiai sėdėti, tylėti, gauti dešimtukus ir laimėti olimpiadose. Kitaip sakant, nusižeminti, paklusti ir vežti, kiek nepaveža – ar tai neprimena daugumos samdomų darbuotojų kasdienos? Net jei linkite savo vaikui būtent to ar manote, jog tai neišvengiama, argi laikas įsikinkyti į jungą jau dabar?

Pirmoji valstybinė mokykla, pro kurios duris žengėme – Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija, liaudyje vadinama žydų mokykla. Dauguma giria griežtą jos direktoriaus ranką, nes mokykloje – tvarka, švara, jokių mobiliųjų(!) Direktorius dažnai betarpiškai bendrauja su mokiniais, ragina juos pasitempti, pabara už purvinus batus ar panages, skatina mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Bet labiausiai užkliūna, kad lankydamas tą mokyklą turi tapti lyg ir žydu, nes mokiniai turi rengti visas žydiškas šventes, mokytis hebrajų kalbos. Kitataučių direktorius klausia, ar jūs būsit pakankamai tolerantiški mūsų tradicijoms? Bet pats būti tolerantiškas ne žydams nežada, nes katalikas yra paprašomas nusikabinti nuo kaklo kryželį ir nešioti kepuraitę (atsiprašau, nežinau, kaip ji vadinasi).

Vizito pas direktorių metu apie tai nekalbėjom. Tiesą sakant, išvis mažai apie ką pakalbėjom, nes nebuvo kur įterpt klausimų, kadangi jis tik pats dėstė, kaip mato pasaulį, kaip reikia vaikus auklėti ir t. t. Tik išpešiau, kad mokytojai visi yra vyresnio amžiaus, jaunų neturi, nes nepasitiki jais. Mokslų šioje mokykloje labai daug, nes tokio amžiaus vaiko pagrindinis uždavinys – kuo daugiau išmokti. Jeigu vaikas iki 1 val. nakties ruošia pamokas – taip ir turi būti. „Nemėgstu liurbių ir mėmių“, – sako direktorius. Čia aš krūpteliu, nes mūsų vyresnėlis nedrąsus ir iš pradžių kiek lėtokas.

Taip pat pabrėžė, kad kiekvienas turi daryti savo darbą. Tarkim, mokytojai pas jį niekada langų nevalo ir užuolaidų neplauna. Supratau, kad ir tėvai nėra kviečiami niekur dalyvauti, jokių talkų ir pan. nedaro, nes tai – mužiko, o ne išsilavinusio žmogaus darbas. Dar jam svarbu, kad žmogus ir iš išorės būtų inteligentišku – tvarkingi drabužiai, švarūs batai, prižiūrėti nagai, plaukai sušukuoti. Skaičiau, kad dėl to prikabinęs pilną mokyklą veidrodžių. Ir iš tiesų jų daug yra ir kai eini pro šalį, tai tikrai skatina pasitempti.

Dar pridūrė, kad pats yra labai griežtas, kategoriškas ir konservatyvus. Tai daug kam nepatinka, bet jis toks yra ir neketina keistis, nes jaučia didelę asmeninę atsakomybę už visus vaikus ir visą mokyklą. Bet ilgai direktoriumi jau nebus, nes pensininkas, ir toliau nežino, kaip susiklostys mokyklos reikalai, nes įpėdinio kaip ir neturi.

Susidarė įspūdis, kad santykis tarp mokytojo ir mokinio – tik mokslas, mokslas, mokslas, tam ir skirta mokykla. O pats direktorius jau kuria šiltus santykius, asmeniškai bendrauja su mokiniais, sudraudžia dėl netinkamo elgesio, pagiria už tinkamą, skatina savarankiškumą, atsakomybę. Ne kartą pabrėžė, kad ruošia vaikus gyvenimui, kuris sunkus ir sudėtingas, ir viršininkas visko reikalauja ir t. t., tad supratau, kad tikslas – darbštūs ir paklusnūs darbuotojai. Ne maksimos kasininkų lygio, bet, tarkim, gydytojai. Tačiau net minties nėra, kad pats ugdytinis galėtų užaugti į viršininką, kažką kurti.

Užsiminė ir apie patyčias: „Aš jam pasityčiosiu!…“ Va tokia griežta direktoriaus ranka. Jis teigia, kad tėvai turi diegti vertybes, o direktorius – užsiimti mokymu ir auklėjimu. Kol dar direktoriaus, stengsis iš visų jėgų aprūpinti mokyklą naujausiomis mokymosi priemonėmis, įrengti pažangias laboratorijas, kad mokykla klestėtų. Jau dabar ji yra smarkiai šoktelėjusi bendrame gimnazijų reitinge.

Direktorius aiškiai leido suprasti, kad šansų patekti kitais metais – lygiai nulis, bet norėjo pasirodyti draugiškas, todėl neatsisakė susitikti. Taip pat paprašė surašyt prašymus dėl abiejų vaikų: jei ne vienas, tai gal kitas paklius (bus pirmokas po dvejų metų).

Mokykla šiuo metu gyvuoja Viršuliškėse, bet nuo 2015 m. sausio persikelia į Žvėryną. Patekusiųjų sąrašus sudarinės kovo mėn. Teigia, kad prašymų šiuo metu turi maždaug triskart daugiau nei gali priimti ir bijo, kad net ne visus žydų kilmės vaikus sutalpins.

„Genio“ pradinė mokykla laikoma viena geriausių pradinių mokyklų, viena iš tų, kur „gerai paruošia“. Girdėjau ir nemažai blogų momentų iš tos mokyklos: kad susirenka turtingų, garsių šeimų vaikai, stumdosi džipais siaurame keliuke durų link, tėvai papildomai moka už pedagogo asistentę, žinoma, reikia nereikia daro klasių remontus ir pan. Tačiau man visada smalsu pamatyti savo akimis.

Parašiau laišką, kad norim ateiti, ir pasiūliau laiką. Atrašė, kad laikas tinka, bet „galima pasiaiškinti telefonu“. Pasiskambinau, kad galutinai susitarčiau dėl susitikimo. Pirmas klausimas: „Kur jūs gyvenat?“ Pasakau, žinodama, kad ne tas rajonas. „Ne, pone, mes nepriimam.“ Ir padėjo ragelį(!) Va taip vat reikia tvarkytis ir vis tiek klasės po 30 vaikų…

Oficialiai prašymus priima nuo sausio, bet neoficialiai – bet kada. Žinoma, tik iš savo rajono (arba su dovanomis, neoficialiais šaltiniais). Direktorė – iš tokių, kurias vadina „vriedna“, tad gali patikrinti ne tik kad vaikas su tėvais būtų registruotas reikiamu adresu, bet ir ar tikrai ta šeima yra to būsto savininkai.

Gerų atsiliepimų girdėjau apie Filaretų pradinę mokyklą. Mane labiausiai sudomino tai, kad jie pradinėse klasėse rengia respublikines(!) gamtos mokslų konferencijas, kur pirmokai-ketvirtokai pristato savo darytus projektus. Kai kurie gana primityvūs, bet kiti – super! Su hipoteze, tyrimu, išmąstyta išvada. Taip pat girdėjau, kad ten patekti mokytis – visiškai be šansų, tad iš pradžių net neturėjau minčių eiti žiūrėtis, tačiau smalsumas nugalėjo.

Į el. laišką atsiliepė direktoriaus pavaduotoja ugdymui ir mielai pakvietė į svečius. Sakė, būna, kad kelios vietos lieka ir vaikams ne iš jų rajono, tad maloniai prašom. „Bet mūsų mokykla paprasta, niekuo neišsiskirianti“, – minėjo susitikusi ir pavardino keletą kitų, kurios galėtų būti man įdomios.

Mokykla įrengta buvusiose darželio patalpose, todėl neturi vienos bendros rekreacinės erdvės, tačiau turi po rūbinę, žaidimų kambarį ir tualetą prie kiekvienos klasės (kiek suprantu, taip pat yra ir „Genio“ pradinėje). Kasmet priimama po 4 paralelines klases. Viena iš jų – dvikalbio ugdymo, kur dalis pamokų vyksta vokiečių kalba. Dabar tokios yra muzika ir dailė, jas veda gimtakalbis. Kitiems pirmoji užsienio kalba įvedama tradiciškai – 2-oje klasėje. Galima rinktis anglų arba vokiečių.

Pamokos vyksta iki 12-12:40 val., paskui – nemokami būreliai: keramika, tapyba, anglų k., apple technologijos (kuria filmus, piešia), sportas, modernus šokis, choras, fleitų ansamblis. Mokamus siūlo tokius: niat-nam, menar, pramoginiai šokiai, robotika, rankinis. Būreliai baigiasi apie 15 val., bet vaikas gali pasilikti mokykloje iki 18 val., už prailgintą grupę imamas mokestis pagal savivaldybės nustatytą rinkliavą. Prailgintos grupės metu vaikų užsiėmimai priklauso nuo jos vadovo. Vieni gurkšnoja arbatą, kiti eina į lauką, treti užsiima sportu ar daile.

Mokyklos valgykloje galima pavalgyti pusryčius ir pietus, bet apie 14 val. ji užsidaro.

Pedagogų kolektyvas, žinoma, moteriškas, palyginti jaunas. Vis dėlto prašmėžuoja keli vyrukai – kūno kultūros mokytojas, kai kurių būrelių ir prailgintų grupių vadovai. Pagrindinės mokytojos ganėtinai skirtingos. Paragino verčiau ateiti į atvirų durų dienas, susipažinti asmeniškai ir tada pasirinkti (nurodyti prašyme).

Gamtamokslinės konferencijos, apie kurias aš girdėjau, yra tik vienas iš daugelio projektų, nebūtinai apimantis visą mokyklą. Projektų ir išvykų jie stengiasi surengti daug, tam skiria daugiau nei ŠMM numatytą 10 dienų. Pernai atidarė dendrologinį taką mokyklos teritorijoje, kur skatina vaikus stebėti ir pažinti bei prižiūrėti augalus.

Kartą per pusmetį rengia integruotų veiklų dienas, kurios apima visą mokyklą: kiekviename kampelyje atidaromas koks nors veiklos centras, vaikai savarankiškai keliauja po visą mokyklą ir užsiima tuo, kas jiems pasirodo patraukliausia. Taip pat kiekvienais metais mokykla išsikelia vieną bendrą tikslą ar temą, kurios link dirba visos klasės. Pvz., šįmet tai yra knygos, skaitymas. Tai įpinama į įvairius renginius, kasdienes veiklas.

Pasiekimų knygelių neturi, tačiau naudoja el. dienyną. Sako, kad vaikai nuo antros klasės jau aktyviai domisi savo vertinimais. Bet vertinimai daugiausia – žodiniai: ką vaikas moka, ką dar reiktų pasimokyti. Vis dėlto rašomi ir specialūs žinių patikrinimo testai, vertinami taškais. Po vertinimu privalomas tėvų parašas, kad susipažino. Be to, kiekviena klasė metų gale laiko testą, panašų į standartizuotus testus, tačiau sudarytą mokyklos kolektyvo.

Klasėse, atsižvelgiant į patalpos dydį, mokosi 24–28 vaikai. Dirba po vieną mokytoją, kuri nesikeičia nuo 1 iki 4 klasės (nesikeičia ir patalpa), ir dar yra vienas pedagogo padėjėjas visai mokyklai.

Prašymus artimiausiems mokslo metams priima nuo sausio 2 d., bet atvirų durų dienas rengs tik kovo mėnesį ar dar vėliau. Jų metu supažindins su bendra mokyklos politika ir tvarka, vėliau bus galima apvaikščioti kabinetus ir pasikalbėti su konkrečiomis mokytojomis.

Mums geografiškai artimiausia – Jono Basanavičiaus progimnazija (kam sunku supaisyti naujas kategorijas, vaikai čia mokosi nuo 1 iki 8 klasės, kitaip sakant, iki gimnazijos), laikoma viena geresnių. Nuo seno čia gyvuoja dvikalbio ugdymo klasė, kur mokiniai mokosi prancūzų kalba, išvažiuoja mainų. Turi jaunų, moderniai dirbančių dalykininkų (teko susidurti), o apie pradinukų mokytojas supermamose galima pasiskaityt ir šilto, ir šalto… Beje, būtent šios progimnazijos direktorė viename straipsnyje prašė policininkų į mokyklą, nes čia auga nusikaltėliai…

Šios mokyklos patalpose vyresnėlis lanko futbolą ir mokykla atrodo vis geresnė ir geresnė. Ko gero, vien todėl, kad koridoriai vis savesni ir savesni, kai mini po keliskart per savaitę… Nuo mano laikų, tiesa, jie smarkiai atšviežinti. Man patinka, kad pradinės klasės atskirtos lyg ir į atskirą korpusą, bet nepatinka, kad išsidėsčiusios per visus 3 aukštus, o laiptinėje, ko gero, vėjai pučia (sprendžiu pagal to paties tipo laiptinę, kuria tenka vaikščioti į futbolą). Patinka, kad prie kiekvienos klasės yra gana talpios asmeninės vaikų spintelės. Nepatinka, kad iškabinti darbeliai – parodomieji: šabloniški, visi vienodi arba tik po kelis „-iausius“. Labai nepatinka, kad pradinukų kabinetų langai nuolat užtraukti žaliuzėmis. Patinka, kad koridoriuose-fojė yra kelios lentynėlės su knygomis ir stalo žaidimais. Tačiau abejoju, ar prie jų telpa, ir apskritai ar toje fojė telpa vaikai iš visų aplinkinių klasių. Patinka tvarkingi tualetai su tualetiniu popieriumi ir skystu muilu prie kriauklės.

Bandžiau tartis dėl susitikimo su administracija, bet panašu, kad įmanoma ateiti tik į atvirų durų dienas, kurios bus kažkada pavasarį. Prašymus, ko gero, priima nuo sausio 2 d. Turi, berods, penkias paralelines klases.

Ar šios įstaigos ugdymo požiūriu iš esmės kuo nors skiriasi viena nuo kitos?

Susiję straipsniai:

Kaip išsirinkti mokyklą?

Mokykla – siaubai ir lūkesčiai