LLL-logo

Kuo jums naudinga La Leche League?

La Leche League lietuviškai – Pieno lyga. Trumpiau mes ją vadiname tiesiog LLL ir tai rodo aukštų standartų paramą žindančioms (ir nežindančioms) motinoms mama-mamai principu. LLL pagalbą gali teikti vadinamoji žindymo vadovė Skaityti »

Madona_su_kudikeliu_Ermitazas_800

Lietinga diena – muziejams

Šįryt su vaikais išsiruošėme pažiūrėti senovinių ir šiuolaikinių paveikslų. Apsilankyti galerijoje – visapusė treniruotė vaikams: kitokios aplinkos patirtis, savikontrolės treniruotė, kai reikia elgtis tyliai, ramiai, meninio skonio ugdymasis, penas sielai, vaizduotės pakutenimas Skaityti »

vaikai skaito

Apie raideles ir “vardeles”, arba kaip išmokyti vaiką skaityti

„Kieno čia vardelė?“ – tai pats linksmiausias ir labiausiai širdį glostantis mažučių klausimas. Prisimenu kadaise girdėjusi tokį iš Žiogučio, o šį pavasarį baksnodamas užrašus to paklausė ir mažasis Varliukas. Tą klausimą abu Skaityti »

Mano-vaikai-nesipyksta

Ar jūsų vaikai pykstasi?

Parodžiau mamai, ką skaitau. – Mano vaikai nesipyksta. Taip būna? – nusijuokė. Na, autorės apsidraudė ir nepaminėjo žodžio “niekada” Skaityti »

Termometras-lipdukas – nepamainomas!

Ar jūs irgi sirgot tuo “vienadieniu” virusu? Bent keli draugai minėjo, kad toks jų namus lankė. Iš mūsų krito jaunėlis. Pirmąją dieną 39C, antrąją – 38C, trečią – 37C ir baigėsi. Nei slogos, nei kosulio, nei gerklės, nei kokio bėrimo – nieko daugiau. Tik pirmąją dieną skundėsi, kad pilvelį skauda, bet pilvo maudimas ir aukšta temperatūra gali būti abipusiai susiję.

Gal tyrėtės, kas tai per liga? Mes poliklinikoj nesilankėm, nes esu išmokus pas gydytoją kreiptis po trijų dienų. Anksčiau nesimato ligos eigos ir gydytojui sudėtinga diagnozuoti, ypač jei nėra jokių išskirtinių požymių. Be to, dauguma atvejų būna virusai ir ką galima padaryti, tai tik išlaukti jo pabaigos, gydant ir malšinant simptomatiką: jei kosulys, tai kosulį skatinančios, lengvinančios priemonės, jei temperatūra, tai temperatūrą mušančios priemonės, kai reikia, ir pan.

Stebint sergančio vaiko būklę man nepamainomas termometras-lipdukas. Vis delsiau ir delsiau jų įsigyti, bet sykį buvom Žemuogių pievelėje ir kad jau taip, tai, sakau, ir tų termometrų dar paimsiu. Ir tai turbūt geriausia kūdikio/vaiko priežiūros priemonė, kokią esu kada nors turėjusi!

Kiek vargo matuoti kūdikiui temperatūrą užpakaliuke ar užimant mažylį, kad termometras ramiai pabūtų pažastyje, kiek streso, kad tik gyvsidabrinis nenukristų, nesudužtų, vaikai nepasiektų, o dar ir nukratyt jį kaip sunku, kiek streso, kai negali susitart su elektroniniu ir jis ne visada teisybę rodo… Jei būčiau drąsesnė su medicinos naujovėmis, viso šito klapato būčiau išvengusi. Dabar termometrus-lipdukus įsigijau jau vaikams ūgtelėjus.

Šių vienkartinių termometrų rinkinį pirkau maždaug prieš trejus metus, kai vyresnėliui buvo treji, o jaunėliui – vieneri. Nuo to laiko jie ne taip dažnai ir sirgo, tad lig šiol dar turiu penkias nepanaudotas širdeles.

Jos ne tokios didelės, kaip atrodo parduotuvės puslapyje toje nuotraukoje su kūdikiu – tik kiek daugiau nei 3 cm skersmens.

termometras-lipdukas

Nulupi nuo popieriaus lipduką, pakšt į pažastėlę (šiek tiek žemiau, nei kutentume, toj vietoj, kur lipdukas laikytųsi stabiliai, nesilankstytų), po kelių minučių jau galima ieškot rodmenų. Tuose juoduose laukeliuose yra žali taškeliai. Nuo temperatūros jie pajuosta. Kiek matome juodų langelių, tiek temperatūros vaikas turi (eilutės rodo laipsnius, stupeliai – dešimtąsias laipsnio dalis). Pvz.:

instrukcija

(spustelkit ant nuotraukų, matysit didesnį vaizdą)

Šį lipduką pažastyje galima palikti iki 48 valandų, tad dvi paras ramu – kai tik reikia patikrinti temperatūrą, užtenka kilstelti drabužius ir rankelę, ir matai. Nuostabu, kad gali “pamatuoti” temperatūrą net naktį, nereikia tam vaiko budinti.

Po dviejų parų lipduką nuklijuoji ir išmeti. Jei vis dar reikia, užlipdai naują, kitoje pažastėlėje. Ne kartą testavom, rodo tikrai tiksliai. Žodžiu, rekomenduočiau turėti namų vaistinėlėje. Man jis – nepamainomas!

Savaitės anekdotas: ir man iškrito dantukas

Tai įvyko šiandien.

iskrito

Pirmasis iškritęs dantis.

iskrito

Kol fotografavau šį atsisveikinimo su pirmąja vaikyste faktą, pribėgo jaunėlis ir su visu rimtumu atkišo delniuką:

– Man irgi iškrito dantukas…

dantukas?

Trys situacijos be empatijos

empatija

1 SITUACIJA: Gal išprotėjai?

Stotelė prie stoties. Mama įnikusi į telefoną tikriausiai ieško tinkamiausio maršruto, tėtis žioplinėja, retsykiais bandydamas įsigilinti į mamos naršomą informaciją, dukra trinasi aplink tėvus, o sūnus laksto aplink visą stotelę. Staiga mama pakelia galvą, baimingai apsidairo, išvydusi atlekiantį sūnų sučiumpa už rankos ir prisikišusi tiesiai į veidą išrėkia:

– Gal išprotėjai?!!

Vaikas, žinoma, suglumęs. Ar bėgioti staiga tapo nusikaltimu?

Čia priėjo sveikas protas ir tarė:

Mes, tėvai, žinome, kad prie stoties būna visokių žmonių ir gali visko nutikti, bet vaikas visiškai apie tai nenutuokia, jei niekada jam to nesakėme. Sprendimas? Prieš atsirandant tokioje vietoje pasakyti vaikui: „Dabar mes važiuojame į stotį. Ten nėra labai saugu, todėl prašau visą laiką būti į mane įsikibus, kad nepasimestume.“ Jau esant ten: „Jei tu įsikibsi į mane ir pastovėsi ramiai, aš galėsiu susikaupti ir greičiau rasiu, ko reikia. Tada greičiau pasieksime „A“, o ten saugu ir galėsi bėgioti kiek tinkamas / žaisti ką nori.“

2 SITUACIJA: Su tavim niekur neisiu!

Turgus. Mama apsipirkinėja, tėtis vaikštinėja su maždaug 1,5 m. vaiku. Staiga jis grįžta mamos link šaukdamas:

– Žiūrėk, ką jis man padarė!!

– Ką padarė? – puola prie jų sunerimusi mama.

Pasirodo, vaikas valgė sausainį ir su seilėtekiu dalis sausainio išbėgo lauk ant drabužėlių, keli lašiukai ir ant tėčio rankovės pakliuvo, tėtis gal tuo metu vaiką nešiojosi ar kažkaip prisiglaudė. Išsireikalavęs iš mamos servetėlių, susinervinęs valo save ir vaiką ir griežtai bara mažylį:

– Žiūrėk, ką padarei! Daugiau niekur su tavim neisiu!

Čia priėjo sveikas protas ir tarė:

Ką darė vaikas? Valgė. Jis tikrai nesupras, kodėl valgydamas staiga tapo nepatrauklus ir nepageidaujamas? O tėvai gali suprasti. Vaikui teka sausainio košė malošė lauk, nes taip veikia mažylio fiziologija: jis daugiausia maistą čiulpia, seilių prisikaupia daug, ne visas spėja nuryti, dažnai būna prasižiojęs, tad viskas ir teka. Be to, jis dar nesupranta, ką reiškia valgyti „gražiai“, nes ką tik apskritai pradėjo valgyti. Tad vaikas kol kas nei psichologiškai, nei fiziškai nepajėgus išpildyti tėčio pageidavimo. Sprendimas? Pavalgyti namie, kur galima ir pasišluostyti, ir nusiprausti, ir persirengti, jei reikia. Arba nusiraminti ir susivokti, kad tokiame amžiuje valgymas – dviejų reikalas, tad aktyviai jame dalyvauti: stebėti vaiką, pašluostyti, kai reikia, pagirti už pastangas valgyti taip, kaip jūs pageidaujate.

3 SITUACIJA: Eik miegot!

Vakaras. Vaikas paguldytas, mama dar bando kažką nuveikti prie kompiuterio. Susikaupusi dirba dirba, staiga atsisuka, šalia jos stovi vaikas ir nedrąsiai šypsosi. Mama nervingai surinka:

– Eik miegot!

Vaikas nubėga ir gailiai pravirksta.

Čia priėjo sveikas protas ir tarė…

Galbūt supratote, kad tai mano situacija. Kaip kitaip būčiau mačiusi vėlų vakarą namuose?

Man suspaudė širdį. Pabaigiau rašyti sakinį ir nuėjau prisiglausti prie vaiko. Taip, mane nervina, kad jis ilgai neužmiega ir slampinėja po namus, bet jo problema kartu yra ir mano problema. Arba tiksliau, aš galiu padėti, kad nebūtų problemos nei jam, nei man. Jis ateina ne tik dėl to, kad jam sunku užmigti (nors tikiu, kad jis kartais net stengiasi neužmigti), bet dėl to, kad nori dar pabūti su mama, galbūt net labiausiai dėl to! Taigi 10-15 minučių pagulėdama su juo, kol nurims ir užmigs, laimiu kone valandą jo miego ir tuo pačiu laiko savo darbams. Dar daugiau – vaikas laimingas gavęs mamos tik sau, vaikas užtikrintas, kad mama jį myli ir visada šalia, o man – malonumas su juo pasiglaustyti, glosto širdį, kad esu reikalinga, malonumas stebėti, kaip išdykęs velniūkštis rimsta ir pamažu tampa palaimingu miegančiu angelėliu.

Duodamas gauni dešimteriopai.

Umpų Lumpų daina apie televizorių

Mes įsitikinę nuo seno –
Prie televizoriaus ekrano
Jūs neprileiskite vaikų,
Nes daros iš tiesų baugu!
O dar geriau – tą bjaurų daiktą
Išmeskit iš namų – ir baigta.

Nes kur tik buvome nuėję,
Visi vaikai kaip išprotėję
Žiūrėjo filmus per naktis,
Išpūtę skaudančias akis.
(Mes matėme aną savaitę,
Kaip akys sprogdavo įkaitę)
Vaikai tik sėdi, laiką gaišta,
Juos užburia kiekvienas vaizdas.
Jie būna visiškai apsvaigę:
Jiems vis daugiau to šlamšto reikia!

Na, taip – tada namuos tylu.
Vaikai nebekulia stiklų,
Tada nereikia jų raminti,
Jūs galit priešpiečius gaminti,
Iššluot grindis, suplaut indus…
Tačiau ar pagalvojat jūs,
Ar susimąstote kada –
Kokia iš viso to nauda?

JUK VISA TAI SUMAIŠO PROTĄ,
PALIEKA SIELĄ SUŽALOTĄ,
TAIS NIEKAIS UŽKEMŠA JAM GALVĄ,
NUSKURDINA JO GIMTĄ KALBĄ.
JISAI DAUGIAU NEBESUPRANTA,
KĄ ŽMONĖS PASAKOSE RANDA.
JO SMEGENINĖ – TARSI SŪRIS –
MINKŠTA, JOKIŲ MINČIŲ NETURI.
JISAI NEMĄSTO – JIS TIK ŽIŪRI!

Gerai, jūs galit pasakyti,
Jei mes išjungsim daiktą šitą,
Tai kuo užimsime vaikus?
Dabar paaiškinkite jūs:
Mes klausiame, kaip jūsų vaikas
Yra įpratęs leisti laiką?
Ką veikdavo visi vaikai
Ne televizijos laikais?
Pamiršote? Negali būti!
Na, pagalvokite truputį…

Sakykit, kas atspėjot, kas?
TAIP! JIE SKAITYDAVO KNYGAS!
SKAITYDAVO! Ir visą laiką
Ieškodavo naujų pabaigę.
Lentynose ir ant lentynų –
Visur galybė buvo knygų!
Prie lovos, ant grindų, ant stalo –
Knygelės, laukiamos be galo.
Kiek pasakų, kiek burtų, monų,
Drakonų, turčių ir čigonų,
Salų užburtų ir karalių
Jų laukė puslapiuos knygelių!
Piratai, siaučiantys laive.
Drambliai, keliaujantys žeme.
Miške žmogėdros kelia puotą,
Ant laužo kaitindami puodą.
(O kas ten laukia amžinai?
Tai Penelopė – nežinai?)
Na, o mažyliai, aišku, skaitė
Snieguolę, Raudonkepuraitę
Ir mylimą visų Pelenę…

Jie viską nuostabiai išmanė:
Iš kur kupra kupranugario,
Iš kur gerumas geradario,
Kodėl protingas trečias brolis,
Kodėl nesiseka gobšuoliui.
Anie vaikai senų laikų
Tiek knygų perskaitė puikių!

Taigi mes ligi šiolei manom –
Visai nereikia to ekrano!
Jūs televizorių iškėlę,
Įrenkit knygų lentynėlę!
Prikraukit įvairiausių knygų!

Ir nesvarbu, jeigu užpyko
Ir verkia nuskriausti vaikai,
Ir keikia jus. Tai neblogai,
Nes po savaitės, po kitos
Vaikai galiausiai pasiduos.
Supras, jei nori išmanyti,
Turi geras knygas skaityti.
O jau tada, kai jie pradės –
Jų skatinti nebereikės.
Jų širdys bus gerumo pilnos.
Jie bus rimti, protingi, kilnūs.
Stebėsis patys – Dieve mano –
Kodėl tiek laiko prie ekrano
Mes šitaip buvome prilipę?..
Tiesiog mes buvo atsilikę!

Jus visa tai labai paguos –
Vaikai tikrai jums padėkos!

 

Tai Umpų Lumpų daina po to, kai dėl televizijos pamišęs Maikas Tivi perkelia save į ekraną ir smarkiai sumažėja. Ar girdėta istorija? Tikriausiai labiau matyta.

Mes irgi ne kartą žiūrėjom labai gražų filmą Čarlis ir šokolado fabrikas. O dabar perskaitėm ir knygą. Ją vertė Violeta Palčinskaitė. Tiesą sakant, knygą ryžausi pirkti tik dėl jos, nes poetai nepritrūksta žodžių ir moka jų pačių įvairiausių. Deja… Skaitydama pagalvojau, kad galbūt ši vertėja – tik poetės bendravardė. Teksto tikėjausi daug raiškesnio, be angliškų klišių buvo, buvo, buvo, buvo. Net ir poezija atrodo pritempta, surimuota ne ką geriau nei pradedančiųjų vertėjų paveikslėlių knygelėse.

Vis dėlto jei vertintume turinį, knyga verta dėmesio. Juodai baltos Quentino Blake`o iliustracijos kaip eskizai duoda užuominų apie veiksmą, bet palieka į valias vietos vaizduotei (ak, jeigu jos dar neužgožė mintinai išmoktos scenos iš filmo). O istorija yra apie penkis vaikus – apsirijėlį Augustą Glupą, aikštingą lepūnėlę Veruką Solt, pamišusią dėl kramtomos gumos Violetą Borigard, televizoriuje ir veiksmo filmuose paskendusį Maiką Tivį ir paprastą neturtingą berniuką Čarlį Baketą. Pirmieji keturi vaikai per savo silpnybes pakliūna į bėdą (kurių kiekviena, regis, gresia mirtimi), o Čarlis už savo ramų būdą ir mandagų elgesį apdovanojamas – jam atitenka Vilio Vonkos šokolado fabrikas su pasakiškais cechais, kur ir vyksta knygos veiksmas.

Sako, Roaldas Dahlas iš pradžių buvo aprašęs 15 išdykusių vaikų, bet antrajame knygos leidime paliko tik 5. Ir, sakyčiau, visai taikliai.

Carlis ir sokolado fabrikas

Roald Dahl
Čarlis ir šokolado fabrikas
Iliustravo Quentin Blake
Iš anglų kalbos vertė Violeta Palčinskaitė
Leidykla Garnelis
200 p.
ISBN 978-9955-883-06-7

Cukruoti mažučiai

cukruoti mazuciai

Penktadienį mėgavausi netyčia išpuolusiu laisvadieniu, tad pasinaudojau proga išbandyti vieną iš seniau nužiūrėtų receptų. Labai tinka į obuolių temą – mini keksiukai su obuoliene. Tinka gaminti su vaikais.

Sutrinti ~100 g sviesto su ~100 g cukraus. Įmušti 2 kiaušinius, įdėti 0,5 šaukštelio vanilinio cukraus, įpilti stiklinę obuolių tyrės ir gerai išmaišyti. Atskirame inde sumaišyti ~200 g miltų, 0,5 šaukštelio druskos ir 0,5 šaukštelio cinamono. Šį miltų mišinį pamažu įmaišyti į sviesto-kiaušinių-obuolienės masę. Gatavą tešlą sudėti į mažų keksiukų formą ir kepti ~15 min. 175C orkaitėje.

Tuo tarpu išsilydyti ~50 g (nors, manau, užtektų ir kokių 25 g, o gal ir dar mažiau) sviesto. Atskirai sumaišyti ~50 g cukraus su 1 šaukšteliu cinamono. Kai keksiukai atauš, pamirkyti svieste ir pavolioti cukruje. Šis darbas labai patiko mažėliui :)

Vaikai būtų valgę pusryčiams, pietums ir vakarienei :D

Jei mėgstate griežtai sekti instrukcijas, originalus receptas čia.