LLL-logo

Kuo jums naudinga La Leche League?

La Leche League lietuviškai – Pieno lyga. Trumpiau mes ją vadiname tiesiog LLL ir tai rodo aukštų standartų paramą žindančioms (ir nežindančioms) motinoms mama-mamai principu. LLL pagalbą gali teikti vadinamoji žindymo vadovė Skaityti »

Madona_su_kudikeliu_Ermitazas_800

Lietinga diena – muziejams

Šįryt su vaikais išsiruošėme pažiūrėti senovinių ir šiuolaikinių paveikslų. Apsilankyti galerijoje – visapusė treniruotė vaikams: kitokios aplinkos patirtis, savikontrolės treniruotė, kai reikia elgtis tyliai, ramiai, meninio skonio ugdymasis, penas sielai, vaizduotės pakutenimas Skaityti »

vaikai skaito

Apie raideles ir „vardeles“, arba kaip išmokyti vaiką skaityti

„Kieno čia vardelė?“ – tai pats linksmiausias ir labiausiai širdį glostantis mažučių klausimas. Prisimenu kadaise girdėjusi tokį iš Žiogučio, o šį pavasarį baksnodamas užrašus to paklausė ir mažasis Varliukas. Tą klausimą abu Skaityti »

Mano-vaikai-nesipyksta

Ar jūsų vaikai pykstasi?

Parodžiau mamai, ką skaitau. – Mano vaikai nesipyksta. Taip būna? – nusijuokė. Na, autorės apsidraudė ir nepaminėjo žodžio „niekada“ Skaityti »

Ką daryti, kad vaikai nepatirtų to, ko neturėtų patirti

sumanustevaisaugusvaikai

Augau tais laikais, kai vaikai lakstydavo lauke vieni su raktais ant kaklo. Dauguma tėvų mažai kišosi į vaikų „laukinį“ gyvenimą, tik vakarop šaukdavo pro langus namo. Kiemo draugai kartais pašaipiai, kartais su baime minėdavo trisunčikus, bet kas jie tokie, kaip atrodo ar kodėl į juos reiktų žiūrėti neigiamai, aš nesupratau ir nesigilinau. Ir būdavo dienų, kai vaikai kieme iš tiesų būdavo visai vieni…

Ir štai prieina kažkoks dėdė. Klausia, ar yra kieme vyresnių vaikų. Sakau, kad ne. Tada jis paprašo manęs kažką sušildyti kišenėje. Kažkodėl nusiveda į laiptinę, kur tamsu, ir duoda į rankas kažką, kas ne visai kišenėj ir kažkodėl iš jos neišsiima. Pamoko, kaip daryt, ir tas daiktas kažkodėl jau visai neglebus, o dėdė kažkaip keistai šypsosi ir dūsauja…

Niekada niekam apie tai nepasakojau, nes tik po daugelio metų supratau su kuo buvau ir ką veikiau. Tapus mama vis mąsčiau, kaip padaryti, kad mano vaikams taip nenutiktų. Kaip kalbėti ir ką pasakoti? Kaip išaiškinti nepasakant per daug ir kaip per daug neišgąsdinti?

Tai štai dabar turiu įrankį: patarimų ir idėjų iš R. ir W. Bailey knygos „Sumanūs tėvai – saugūs vaikai“. Čia kalbama apie tai, kaip apsaugoti vaikus nuo to, ko nė vienas neturėtų patirti: seksualinio ir kitokio išnaudojimo, patyčių ir seksualinio smurto internete, pagrobimo.

Knygoje yra teorijos apie skirtingo amžiaus vaikų mąstymo ypatumus, statistikos apie pagrobimus ir seksualinį išnaudojimą ir daug susimąstyti verčiančių patuksenimų. Štai žiniasklaida plačiai rėkauja apie kokio nors maniako darbelius ir visi įsibaimina piktų nepažįstamų dėdžių, kai realybėje nusikaltimus prieš vaikus (ir tuos pačius pagrobimus) dažniausiai įvykdo šeimos nariai ar šeimai artimi asmenys: išsiskyręs sutuoktinis, kerštaujantys seneliai, ne visai pažįstamas sodininkas, namų tvarkytoja, auklė, treneris ir kt. Visi tie baubai vienodai kimba tiek prie mergaičių, tiek prie berniukų.

Atrodo, baugu apie tai kalbėti? Atrodo, nežinia kaip vaikui paaiškinti? Autorės ir vėl nuleidžia ant žemės: jei nekalbėsime mes, tėvai, tai vaikai apie tuos baisiuosius įvykius sužinos iš žiniasklaidos, draugų arba susikurs savo versijas. Bet kokiu atveju, tai tik įpūs baimės ir nepasitikėjimo aplinka. Visai kitaip būtų, jei pasikalbėtume: aptartume įvykį, abipusiai pasidalintume jausmais, pagalvotume, ką daryti, kad mums taip nenutiktų. Vaikas bent žinotų, kad mums jis be galo rūpi!

Iš tiesų knygoje dažnai atsimušama vis į tą pačią, vieną opiausių šių laikų problemų šeimų gyvenime – bendravimo stoką. Jei mes reikalaujame iš vaiko aklai mums paklusti, kaip galime būti tikri, kad jis nepaklus kitam suaugusiajam? Jeigu įbrukame į rankas prie interneto prisijungiantį įrenginį, kad turėtume laisvą minutę, kaip galime būti tikri, kad vaikas internete bus saugus? Ir – dėmesio! – jei nuolat bumbame, kokie policininkai blogi, ar gąsdiname, kad jie pasiima neklausančius vaikus, kaip būsime tikri, kad vaikas kreipsis į policininką ištikus bėdai?

Sakytumėt, padėtų taisyklės. Autorės nukerta: jokios taisyklės nepadės, jei nėra mąstymo. Jos pateikia nemažai situacijų, verčiančių permąstyti savo vertybes ir elgesį, taip pat daug patarimų, kaip bendrauti su vaikais, ką su jais žaisti, kad išugdytume sąmoningus, pavojingas situacijas mokančius įvertinti ir saugius sprendimus pasirinkti gebančius vaikus. Žaidimus ir bendravimo strategijas bei konkrečius taisyklių rinkinius R. ir E. Bailey pateikia atskirai kiekvienam amžiaus tarpsniui.

Čia kalbama ir apie tai, kas stiprintų vaiką jau pakliuvus į bėdą. Jeigu bendrausime su juo taip, kad jis jaustųsi galįs savarankiškai priimti sprendimus ir savimi pasirūpinti, turėtų pakankamą savivertę ir žinotų, esąs mylimas kad ir kas benutiktų, tai jis turės stiprybės atsilaikyti prieš skriaudėją ir iš jo išsivaduoti. Tą rodo konkretūs pavyzdžiai iš gyvenimo.

meile1

meile2

Plačiau apie knygą galite sužinoti Knygų mugėje. Šeštadienį, vasario 21 d. 10 val. ją pristatys Justinas Žilinskas, policijos bei Vaikų linijos atstovai. Parduodama visose prekybos vietose, ypač leidėjo el. knygyne manoknyga.lt.

Vasario 16-ajai pasiruošę

Ištraukėm iš archyvo seniai darytas girliandas

IMG_20150215_135348n

O vaikai jau senokai pasipuošę močiutės darbais

IMG_20150215_205635

Iš pradžių užsisakė vyresnėlis, be progos. Paskui užsimanė ir jaunėlis.

„Dabar aš – tikras lietuvis!“, sako :)

Savigraužos diena

savigrauzosdiena

Šiaip ne taip atsibundu suvokus, kad miegojau kone 11 valandų ir vis tiek dar neišsimiegojau. Košė jau garuoja ant stalo, bet mažėlio niekaip nepavyksta pažadint. Ir jis kažkodėl susirangęs pas mane. Ir kažkodėl be drabužių.

Jo lova sausa. Kam nusirengė? Kažką prisimenu, kad atėjęs pasakojo, jog jam karšta, o prisiglaudė šaltas kaip ledas. Tai ką, dabar vėl suvešės sloga?…

Renku jam drabužius. Kažkodėl visos kelnės išbėgioję, yra tik storų kietų džinsų, nepatogu bus vaikui. Šiaip ne taip apsirengiam, taip, žinoma, virkauja jis dėl tų kietų džinsų… Ir košės, sako, nevalgys, ir užkandėlių į darželį jam nedėk…

O vyresnėlis atsikėlęs ir apsirengęs jau seniai. Anksčiau nei tėtis! Kodėl? Kad pasėdėtų prie filmukų… Pravalas. Šiandien ir taip jam sunki diena, nepamiegos pietų iki galo, nes anksti futbolas prasideda, o jis dar rytinį miegą iškeitė į filmukus… Ir kodėl jam neatrodo šis pasirinkimas idiotiškas? Tuo labiau, kad filmukas leidžiamas iš kompiuterio ir jau šimtus kartų matytas…

Iš pradžių dar bent nuotaika gera, bet… „Jūs blogi tėvai!“, nes – och, koks siurprizas – reikia pasikloti lovą. Ir dar siurprizas – reikia išsipūsti nosį. Argi tai gyvenimas, ane?

Mažėlis jau gerai nusiteikęs. Kerta košę ir išsproginęs savo didžiąsias akis linksmai pokštauja. Ir užkandėlių dėžutės jau atkeliavusios į virtuvę, kad būtų pripildytos.

Įtampa auga mano viduje, nes staiga suvokiu, kad pramiegojau pusę dienos ir nenuveikiau kelių labai rimtų darbų, kuriuos reikėjo tikrai vakar. O šiandien diena trumpesnė, nes anksti futbolas, o iki jo dar suplanuoti keli išėjimai. Ar spėsiu?

Vežu visus į darbus ir vyras maloniai šneka, bet viduje verda reikalai. Prie durų į darželį didysis apsiašaroja, kad šiandien jokiu būdu neis. Kokia bėda? Atsakymo nėra. O man jau kunkuliuoja „velniam kėleisi šeštą žiūrėt tų filmukų?…“ Iš kitos pusės ateina graužulys, kad man šiandien nėra pamokų ir išlaviravę tarp mano išėjimų galėtume spjaut į viską ir pabūt abu namie. Bet ar nebus tai mano minkštumas, jei pasiduosiu šitom ašarom? Ar nebus toks pat pasidavimas situacijai kaip vakar, kai pusę valandos, užuot pradėję pamoką, stebėjom vieno mokinio solo ant stalų…?

Ramiai palydžiu jaunėlį į klasę. Pasitinka mus padalinio vadovė, nes, pasirodo, visos auklėtojos susirgo. Ir vėl graužulys: gal reik viską mest, juk man šiandien laisvadienis, ir pasilikt dirbt su vaikais? Nes jau seniai kirba ta mintis eit penktadieniais savanore į vieną ar į kitą klasę, tai gal kaip tik šiandien ta diena, kai reiktų pradėt? Liūdna, kad šįmet pataikėm pas tokias mokytojas, kurios, nors ir nuostabios, bet tik kokį porą mėnesių iš tiesų dirbo. Tik matau, kad vaikui vis tiek gera, nes jis kasdien su geriausiais draugais.

Grįžtu pas vyresnėlį. Jis jau nusirengęs. Palydžiu į klasę, akyse ašaros. Su auklėtoja persimetam keliais žodžiais apie padėtį, ji geranoriškai žada atsižvelgti, bet paskui vylingai paklausia, gal aš kartais šiandien namie?… „Na, ne…“, sakau pusiau meluodama. Kas kad gal didesnę dalį ir namie, bet visa reikaluose paskendus. Vaikas nueina, šypsodamasis bent dėl to, kad anksčiau reiks išeiti, nes juk tas futbolas šiandien anksti…

Važiuoju namo ir galvoju: mesti viską ir pabūti mažėlio klasėj šiandien? Mesti viską ir parsivesti namo didįjį? Ir tampytis jį visur iš paskos? Labai sunku visiems padėti ir visiems būti gera…

Namai. Kur mano sąsiuvinis darbų sąrašui? Pildau ir vis iš naujo perskaitau – ką dar praleidau? Darbai atrodo sunkūs ir neapibrėžti. Labiausiai graužiuos, kad pramiegojau pusę dienos, o dabar bėgsiu kaip voverė rate. Ir energijos kažkodėl nejaučiu tam. Kur laiko stabdymo mygtukas?

Vienas atsiprašymas ir vėl pažadas „jau tuoj“. Vienas darbas padarytas. Antras darbas padarytas. Jaučiuosi kone didvyre, kai imuosi trečio. Padaryta. Dabar ketvirtas, o tai – vienas iš išėjimų, į renginį, kurio tikslaus laiko iki šiol taip ir nespėjau pasižiūrėt. Ir atsiverčia interneto puslapis su tuo laiku. Tas laikas… vat kaip tik dabar! Minutė į minutę. O aš dar neplauta galva. Išsiplausiu, susiruošiu – 15 min., nuvažiuosiu – 15 min., o renginys tęsis turbūt 30 min. Na, jei 45 min., dar dar…

Klausiu vieno žmogaus – verta važiuot? Nieko. Klausiu kito žmogaus? – Vis tiek važiuok. Susiruošiu ir galvotrūkčiais dumiu, nors jau praradau dar papildomas 15 min. Nulekiu, salė jau ištuštėjus, tik stovi organizatoriai, daiktelius savo rankiojasi. Truputį gėda, bet truputį pliusas, kad neignoravau jų renginio visiškai. Jie žiūri į mane geranoriškai. Pasikalbam. Renginiu patenkinti. Gerai.

Važiuoju namo, o galva jau plyšta iš įtampos. Kas padės? Kava? Ne, man reikia ne energijos, o ramybės. Kava su mėta? Ne, nepasiruošus ieškot kokio Coffee Inn ir palikt ten 3 eurus už negarantuotą sprendimą. Melisų arbata. Melisų arbata! Greičiau namo ir galbūt jau viskas bus gerai, nes didžiausi darbai nuveikti.

Ta labai graži reklama

geresne-mama

Visas internetas dabar svaigsta nuo Sisterhood of Motherhood reklamos. Susukta labai sumaniai, nes daugelis neatkreipia dėmesio į tai, kas ten iš tiesų sakoma.

Pagrindinė mintis yra tarsi „stop karui tarp mamų/tėčių, juk kiekvienas turim teisę pasirinkti, kaip auginti savo vaiką, ar ne?“ Visiškai teisingai, kas galėtų ginčytis. Ir ta mintis paperka žiūrint šią reklamą. Ir dėl to jauni tėveliai taip nuoširdžiai džiūgauja ją žiūrėdami ir taip smarkiai ja dalijasi socialiniuose tinkluose. Tačiau…

Kaip ir bet kuris lankstinukas apie žindymo pozicijas, kurį paruošė mišinukų ar buteliukų gamintojas, taip ir ši reklama apie laisvus tėvystės/motinystės pasirinkimus iš tiesų yra tiesiog maitinimo pieno pakaitalais reklama. Iš tiesų ji sako štai ką: maitinimas mišiniu lygus maitinimui mamos pienu, tai tik pasirinkimo klausimas. Ši žinia taip gražiai užmaskuota ir tokia švelni, kad priimama labai natūraliai. Ir dabar tikiu, kad jau tuoj tuoj dauguma užpulsit mane, kad kritikuoju tokį gražų vaizdo klipą, kaip kad užsipuolėt, kai sukritikavau Maximos neišnešiotukų su buteliuku reklamą. Reklamos vaizdiniai – ne šiaip sau. Jie nuolat sukasi ir sukasi mūsų regos lauke vis kaldami ir kaldami kokią nors tiesą, taip formuodami mūsų įsitikinimus ir nuostatas.

(Ne)laimei, auditorija, į kurią taiko Similac reklama, kur kas platesnė nei Maximos, ir neigiamų atgarsių jau yra labai daug. Štai ką sako aktorė Mayim Bialik, kuri yra ir laktacijos konsultantė:

Žinau, kad ne visos žindo, suprantu, kad kurios to nenori, todėl nemėgsta, kai sakoma, kad mamos pienas – geriausias. Taip pat žinau, kad daugybė mamų iš visų jėgų stengiasi žindyti ir skausmingai išgyvena, jeigu joms nepavyksta. Širdimi esu su tomis moterimis, bet tikiuosi, nepamanysite, kad gera mama – tik ta, kuri maitina krūtimi. Šio opaus klausimo neliesiu.

Noriu pasakyti, kodėl širstu dėl tos reklamos:

  1. Ši reklama kuria stereotipinius tėvus, o paskui mėgina tuos stereotipus sugriauti. Tačiau didžiausi priešai čia – tie, kurie daro ne taip, kaip visi (Vakaruose labai būdinga priešo kategorija): žindančios ir vystyklinės mamos. Prieš jas kariaujama iki pat reklamos pabaigos.
  2. Reklamoje žindymas parodomas tiesiog kaip vienas iš pasirinkimų, nepaisant to, kad šis kūdikių maitinimo būdas rekomenduojamas medicinos. To negalima prilyginti medžiaginiams vystyklams prieš vienkartinius ar šitam šampūnui prieš šitą. Ši reklama spjauna į medicinos ir mokslo faktus, prisidengdama nuostata „Juk tai tas pats, nesmerk tokio pasirinkimo. O jei smerki, esi bloga mama.“
  3. Ar pastebėjote, kad ši reklama skatina neigiamus žindančių, bet ne „buteliukinių“ mamų stereotipus? Viena moteris skundžiasi, kaip sunku maitinti krūtimi, o visos žindančios mamos apsiklojusios „palapinėmis“… Taip mums parodoma, kas yra žindymas apskritai. Kiek mamų iš tiesų naudoja tas „palapines“? Įdomu, ką mažos mergaitės (ar berniukai) po šios reklamos manys apie žindymą. Numanau, kad reklamdaviui šis klausimas nė motais, jam svarbu parduoti produktą, todėl…
  4. Ši reklama – neetiško marketingo pavyzdys. Labai gražiai ir plačiai apie tai parašė Maria Andrusiak Morland. Ji pastebi, kad šis vaizdo klipas ne tik neigiamai nušviečia maitimą krūtimi, jis užgniaužia bet kokį pasisakymą prieš mišinukus (nes tada pradėsi „mamų karą“), negana to, jis neleidžia pasisakyti ir tiems tėvams, kurių kūdikiams reikia mišinuko, ir kurie kenčia dėl prastų mišinukų ingredientų, melagingų reklamų, neetiškų reklamų. „Nekelkime sumaišties, baikime tuos karus“. Kuriuos pats Similac ir sugalvojo…

Taigi tai nėra altruistinė kampanija, skatinanti mamas/tėčius susitaikyti, o būtų puiku! Jie tiesiog pardavinėja mišinuką ir jau vien tas faktas turi neigiamą poveikį žindymui.

O vis dėlto ar reikia mišinukų ligoninėse, gydytojų kabinetuose? Žinoma. Nes yra situacijų, kai jis būtinas. Ir mus mokino, kada ir kaip jis turėtų būti vartojamas. Tačiau ši reklama nesistengia baigti „mamų karų“ ir padaryti pasaulį geresnį. Jiems rūpi tik visus nutildyti ir parduoti savo produktą. Ar pirksit?

Laisvas vertimas iš kveller.com: Mayim Bialik: Don’t Fall For That Similac Commercial

Penkių minučių romantika

naktis-virs-vilniaus

Vakar po ilgos pertraukos buvom dviese teatre. Aplink sėdėjo jaunos gražios porelės ir aš pasijutau bent 10 metų jaunesnė, užėjo toks jaunatviškas džiugesys, švelnus siutas. Išėjom po spektaklio – ryški naktis, be debesėlio, be miglos, romantiškas toks miestas: juodas su geltonais žiburėliais. Pakilom į Trijų kryžių kalną pasigėrėti. Toks svaigulys, rodos, ištiestum rankas ir skristum!…

Pasibučiavom susiglaudę po kapišonais. Mmmm, kaip prieš 10 metų….