LLL-logo

Kuo jums naudinga La Leche League?

La Leche League lietuviškai – Pieno lyga. Trumpiau mes ją vadiname tiesiog LLL ir tai rodo aukštų standartų paramą žindančioms (ir nežindančioms) motinoms mama-mamai principu. LLL pagalbą gali teikti vadinamoji žindymo vadovė Skaityti »

Madona_su_kudikeliu_Ermitazas_800

Lietinga diena – muziejams

Šįryt su vaikais išsiruošėme pažiūrėti senovinių ir šiuolaikinių paveikslų. Apsilankyti galerijoje – visapusė treniruotė vaikams: kitokios aplinkos patirtis, savikontrolės treniruotė, kai reikia elgtis tyliai, ramiai, meninio skonio ugdymasis, penas sielai, vaizduotės pakutenimas Skaityti »

vaikai skaito

Apie raideles ir “vardeles”, arba kaip išmokyti vaiką skaityti

„Kieno čia vardelė?“ – tai pats linksmiausias ir labiausiai širdį glostantis mažučių klausimas. Prisimenu kadaise girdėjusi tokį iš Žiogučio, o šį pavasarį baksnodamas užrašus to paklausė ir mažasis Varliukas. Tą klausimą abu Skaityti »

Mano-vaikai-nesipyksta

Ar jūsų vaikai pykstasi?

Parodžiau mamai, ką skaitau. – Mano vaikai nesipyksta. Taip būna? – nusijuokė. Na, autorės apsidraudė ir nepaminėjo žodžio “niekada” Skaityti »

Žiemužė – viena dėžutė, šeši scenarijai

Kai šlapia šlapia kur dairais, tai žaidžiam žiemą namie.

Zaidimas Ziemuze - geradariai.lt

Kultinis žaidimas „Memo“. Kai šešiametį pagauna azartas, tik laikykis…

Ziemuze-memo-geradariai.lt

Mes jau dičkiai, todėl išsidedam visas 48 korteles. Jaunesni gali pradėt ir nuo 12, o visai mažuliai – gal net kokių 6.

Paskui atskiriam besikartojančius paveiksliukus ir dėliojam loto.

Ziemuze-loto

Sugalvojom dar ir savo taisyklių variantą. Gerai veikia, kai žaidžiam dviese. Korteles sudedam į malką ir imam iš eilės nuo viršaus. Jei paveiksliukas tinka, dedam ant kortelės. Jei neturim tokio, pasiliekam ir kitu ėjimu galim apsikeisti su varžovu.

O šešėlių loto – dar smagiau: nespalvotus paveiksliukus paverčiam spalvotais!

Ziemuze-seseliai

Keturmečiui jau nesunku, bet ir šešiamečiui smagu.

Dėžutėje yra šeši scenarijai, kaip žaisti su šiais žiemiškais, kalėdiškais paveikslėliais. Dar galima traukti iš eilės ir kurti kalėdinę pasaką.

Iki švenčių spėsite Žiemužę įsigyti čia, o vienam norinčiam padovanosiu. Pageidavimų laukiu čia ar feisbuke iki gruodžio 19 d. 24:00.

Meškiai, rodantys kelią iš labirintų

Apie šią knygą tiek kalbėta ir rašyta, kad nežinau nė ką bepridurti. Švelni pirštams, šilta širdžiai.

Atsivertę sutiksite Bendžį, kuris liko tvirtas ir sąžiningas iki galo, Arnoldą, kuris išmoko nebijoti tamsos, Rudolfą, kuris ėmė džiaugtis būdamas savimi, Solę ir Miją, kurios pasidalino tris keksiukus, Benediktą, kuris nustojo valgyti be soties, ir Trezorą, kuris parodė, jog rožinė tinka ir berniukams.

Kaip taikliai pastebėjo viena mama, Vaida Špokevičiūtė: “nerealūs tekstai – vynioji vynioji siūlą, o staiga jis ima ir pasibaigia… Mano vaikas beveik po kiekvienos istorijos klausė – čia jau viskas? Labai puiki proga pasikalbėti apie ką čia buvo. O meškių piešiniai – taip ir norisi paglostyti kaskart “.

Sako, netrukus pasirodys ir antra knyga, tad griebkit pirmąją. Turiu ne bet kokią, o su autorių parašais! Kas nori?

Meskiu-istorijos

Norai registruojami čia ir feisbuke iki gruodžio 17 d. 24:00.

P. S. Tinka 4-7 metų vaikams, kad tėveliai paskaitytų ir aptartų, 8-10 metų vaikams, kurie jau moka skaityti patys, ir iki 99 metų nevaikams, kurių širdys dar šiltos kaip meškiai.

Ko galima išmokti iš mažų princesių?

1986 m. Londone, o prieš dvejus metus ir Vilniuje gimė mažytė mergaitė su karūna. Iškart jau kokių trejų metų ir labai išdidi. Kai tik prasižioja, tai vis ko nors „NORIU!“ arba ko nors „NENORIU!“ Ar pažįstat tokią? O gal panašus žmogutis kaip tik dabar tampo jus už rankovės ir neleidžia ramiai susitvarkyti savo reikalų?

Mažoji Princesė

Esu tikra, kad dažnas turite tokį ar tokią, lakstančią savo namuose. Mažoji Princesė tiek primena dvimetį trimetį, kuris jau toooks savarankiškas, rimtas ir svarbus, kad vaikams ji baisiai sava, o tėvams – baisiai suprantama. O viskas prasidėjo nuo puoduko (tiek Londone, tiek Vilniuje) – bene opiausios tėvų problemos…

Mažoji Princesė. Kur mano puodukas Mažoji Princesė lietuviškai

Mažajai Princesei pabodo sauskelnės ir Karalienė pasiūlė puoduką. Iš pradžių jis atrodė dar didesnė nesąmonė nei sauskelnės, bet paskui Princesė ėmė su juo visaip žaisti, kol įprato daryti į jį tai, kas priklauso. Tada ji visiems didžiuodamasi rodydavo turinį, o visi labai ja žavėjosi. Bet kartą Princesė žaidė pilies viršūnėje ir staiga užsimanė ant puoduko! Tarnaitė puolė ieškoti puoduko, Karalius puolė ieškoti puoduko, Virėjas puolė ieškoti puoduko, Sodininkas puolė ieškoti puoduko, Generolas puolė ieškoti puoduko, Admirolas rado, Tarnaitė nunešė, deja, šiek tiek per vėlai…

Mano tuometinis keturmetis (prieš porą metų), kuriam ši knygelė jau buvo kiek per vaikiška, bet puoduko bėdos vis dar aktualios, klausėsi išpūtęs akis ir iškart paprašė paskaityti dar kartą. To nėra niekada prašęs nei iki tol, nei po šios knygos. Taip, matyt, jam buvo netikėta pasaka puoduko tema ir taip artima.

Kai kurie tėvai nusivilia, kad knyga baigiasi „nesėkmingai“. Bet juk taip nebūna, kad vaikas šiandien pradėjo draugaut su puoduku, tai jau niekada neapsidarys, jau šįvakar užmigo vienas, tai nuo šiol niekada niekada nebesiprašys į tėvų lovą. Šiems procesams dažnai būdinga vienas žingsnis į priekį, du atgal. Kaip tėvai turime suprasti vaiką ir jį padrąsinti: „Šįkart tau nepavyko, bet nieko tokio, kitąkart seksis geriau.“

Mane šioje knygelėje nuvylė tik vienas žodis: „Sauskelnės yra JEEEK!“ Na, argi mes taip sakome? Pamačius net neaišku, kaip perskaityti :) Mes sakom: FUUUI! Arba FUUU! Arba FEEE!

Mažoji Princesė. Nenoriu į lovą Mažoji Princesė lietuviškai

“Nenoriu į lovą” – turbūt mano mėgstamiausia. Princesė niekaip nesupranta, kodėl turi eiti miegoti, nors nėra pavargusi. Gydytoja ją nuneša į lovą, nes miegas – labai gerai, o ji vis randa priežasčių nemiegoti: noriu vandens, dabar meškiukas nori vandens, spintoje slepiasi pabaisa, dabar pabaisa po lova, o virš lovos – voras ir t. t. Galiausiai ji užmiega katės guolyje. Pabunda, žinoma, neišsimiegojusi. Dabar ji tikrai pavargusi ir metas į lovą…

Turim ir mes tokį princą, kuris niekaip negali užmigti… Bet labiausiai ši knygelė mane sužavėjo viena labai už širdies griebiančia citata. Kai princesė pasiskundžia, kad bijo voro plaukuotomis kojomis, Karalienė atsako: „Tėvelio kojos taip pat plaukuotos, bet jis man atrodo mielas“…

Mažoji Princesė. Nenoriu plautis rankų! Mažoji Princesė lietuviškai

O jūsų Princesė noriai plaunasi rankas? Pas mus tai jau seniai tapo įpročiu, tačiau mažylės nuotykiai vis tiek įtraukia.

Karalienė liepia plauti rankas prieš valgį, Virėjas – po žaidimų su šunimi, Karalius – po puoduko, Kambarinė – po čiaudėjimo. Bet tai kam šitiek kartų jas plauti? – nesupranta princesė. Tada Kambarinė papasakoja, kokie siaubingi yra mikrobai („blogiau už krokodilus“) ir kur jie gyvena, ir kad patekę į pilvelį gali susargdinti. Princesei kyla ūpas švariai švariai nusiplauti rankas, o tada Kambarinė jau duoda jai pyragą. „O tu ar nusiplovei rankas?“ – klausia jos Princesė.

Mažoji Princesė. Palikite įjungtą šviesą! Mažoji Princesė lietuviškai

Kas ten slepiasi tamsoj? Princesė bijo vaiduoklių. Karalius patikina, kad jų NEBŪNA, Admirolas patikina, kad jų NEBŪNA, Gydytoja patikina, kad jų NEBŪNA, Kambarinė patikina, kad jų NEBŪNA, ir išjungia šviesą. „Tikiuosi, vaiduokliai taip pat bijo tamsos“, pamano Princesė. (Aha, iš tiesų tai ji bijo tamsos!) Ir tada ji išvysta mažą vaiduokliuką, kuris jos išsigąsta ir nulekia pas savo mamą prašydamas neišjungti šviesos, nes tamsoje yra mažų mergaičių. O vaiduokliuko mama jį tikina: „Mažų mergaičių nebūna!“

Jei neturit kvailų baimių apie vaiduoklius, ši istorija tokia pat smagi, kaip visos kitos.

Mažoji Princesė. Noriu savo čiulptuko Mažoji princesė lietuviškai

Galiausiai Mažoji Princesė sušunka: „Noriu savo čiulptuko!“ Taip, ji jau didelė, bet čiulptukas jai patinka. Kol Virėjas užkalbinėja jai dantį, Princesė maudosi, prausiasi ar miega, kažkas vis nugvelbia čiulptuką ir įmeta jį tai į kaminą, tai į šuns guolį, tai į šiukšlių dėžę… Galiausiai Princesė jį pasiriša juostele – dabar jau niekad nepames. Ir nepasiduoda įkalbinėjimams jo atsisakyti. Bet kur buvęs, kur nebuvęs išdygsta pusbrolis ir pareiškia, kad „tas čiulptukas atrodo kvailai“. „Bet jis ne mano“, – atšauna Princesė ir visiems laikams atiduoda jį savo meškinui.

Pastaruoju metu šios knygos parduodamos su nuolaida, be to, šiuo laikotarpiu jos dar dalyvauja akcijoje Knygų Kalėdos – galite nupirkti jų sunkiai gyvenančioms bibliotekoms, t. y. vaikams, kurie neišgali turėti bibliotekos namuose, bet mėgsta skaityti. O saviškiams gal visą knygelių rinkinį su lėle ar raktų pakabutį?

Savaitės anekdotas: žinau, kuo būsiu užaugęs

Prieina mūsų keturmetis ir rimtu veidu taria:

– Mama, aš jau ŽINAU, kuo būsiu užaugęs.

– Na ir kuo gi?

– Supermenu, kuris gali pasiversti į Betmeną!

Apie kūdikių žindymą viešumoje

DSC_8059...

Siūlo maitinti tualetuose

Žindymas viešumoje – vis dar įžiebiantis lietuvių diskusijas klausimas. Vis dėlto net ir didžiausiems konservatoriams tenka pripažinti, kad šeimų gyvenimas gerokai pakitęs, vaiko gimimas neatima šanso išeiti į miestą, kavines, parodas, filmus ir koncertus. „Turime pasidarę žindymui palankių vietų žemėlapį, viena tobuliausių vietų, kai esame centre, Gedimino prospekte, kol kas yra Seimas. Ten užrakinta, bet apsaugininkas duoda raktą ir įleidžia.

Kitose visuomeninėse patalpose tokių vietų trūksta, mamos renkasi kavines, ieško žindyti draugiškos vietos ženkliuko ant durų, kad galėtų pamaitinti kūdikį nesulaukdamos smerkiamų žvilgsnių, komentarų iš padavėjų ir lankytojų“, – savo ir kitų kūdikius turinčių mamų patirtimi pasidalijo Ieva Dapšauskė, Prieraišiosios tėvystės centro direktorė.

Žindymo kambarys Seime prieš kelerius metus atsirado šio centro ir parlamentarės Astos Baukutės iniciatyva.

Maitinanti moteris palankiai įvertino aplinkos ministro šių metų sausį pasirašytą Statybos techninio reglamento priedą, kuriame nurodoma, kad viešojo naudojimo pastatuose būtina įrengti patalpas kūdikiams žindyti ir pervystyti. Tokios patalpos turės atsirasti projektuojamuose, statomuose, rekonstruojamuose, kapitališkai remontuojamuose visuomeninės paskirties pastatuose: dideliuose prekybos pastatuose, dideliuose kino teatruose, kultūros namuose, teatruose, aukštosiose ar profesinės paskirties mokyklose, miesto teritorijose esančiuose oro uostuose, geležinkelio, autobusų stotyse.

„Universitetuose studijuojančioms mamoms kūdikius atveža tėčiai, jos pamaitina mašinoje. Žindymo kambariai, nors kai kurioms šeimoms gali atrodyti kaip rezervatai, yra geras sprendimas, ramesnė vieta žindyti. Kuo daugiau tokių vietų, tuo geriau, ir galiausiai prieisime prie to, kad visuomenė pripras prie žindančių mamų, tai nebebus toks dėmesį traukiantis dalykas“, – vylėsi I. Dapšauskė.

 Kalbėdama su kitomis kūdikių turinčiomis šeimomis, ji pastebėjo, kad žmonės norėtų gyventi dar palankesniame vaikams mieste – tokiame, kur prekybos centruose apsaugininkai nesiūlo eiti pamaitinti savo vaikų į tualetą. „Ne viena mama yra girdėjusi tokį pasiūlymą. Man tai yra žema, juk nė vienas suaugęs nevalgo tualete“, – įvertino Prieraišiosios tėvystės centro atstovė.

 

Visuomenės požiūris kinta lėtai

Tarptautinės žindymo konsultantus, kūdikių turinčius tėvus vienijančios organizacijos ne kartą yra pabrėžusios, kad maitindamos krūtimi viešose vietose motinos nesiekia demonstruoti savo kūno ar sukelti pasipiktinimo – jos paprasčiausiai rūpinasi svarbiausiais vaiko poreikiais. Tarptautinės organizacijos „La Leche League“ žindymo konsultantė savanorė Ieva Driukienė Alfa.lt sakė matanti dar nemažai neišprusimo žindymo klausimais. Stebint diskusijas apie žindymą viešose erdvėse, jai ne kartą teko girdėti net pačias žindančias mamas, smerkiančias tas, kurios kūdikius maitina viešumoje.

„Mamos, žindančios viešumoje, nėra kokios nors ekshibicionistės, jos tik maitina savo vaiką, daro tai natūraliausiu, sveikiausiu jam būdu. Reikia pripažinti, kad dažniausiai mamos krūties net nesimato, ir tik iš vaikučio pozos galima daugmaž nuspėti, kad vyksta žindymas“, – sakė I. Drukienė, rašanti tinklaraštį jaunoms šeimoms „Dirbu mama“.

Kūdikio mitybos režimas, pasak jos, kitoks negu suaugusiojo, o motinos pienas jam – ne tik maistas, bet ir nusiraminimas. Visuomenei derėtų geriau suvokti šiuos dalykus. „Dėl to dirbame ir mes, ir daugelis kitų organizacijų. Tačiau požiūris ne taip lengvai keičiasi, ypač kai esama priešingų srovių. Kadangi visuomenė sunkokai priima žindančias mamas, lengvai randami ir tvarkingi žindymo kambariai visiems palengvina situaciją. Be to, kartais tiesiog reikia ramios vietelės tiek mamai atsipūsti, tiek mažyliui pažįsti be pašalinių trukdžių. Dar daugiau, kūdikiai ne tik dažnai valgo, bet ir dažnai tuštinasi, tad tokie kambariai labai palengvina motinystę ir šiais atvejais.

Nereikia uždaryti moters namie. Nereikia ir atskirti jos nuo kūdikio. Jei ji galės ramiai išeiti į miestą su vaiku žinodama, kad bus kur pažindyti, pakeisti vystyklus, visi bus laimingesni“, – į maitinančias motinas palankiau žiūrėti paragino I. Driukienė ir pridūrė, kad žindymo viešumoje klausimas aktualus ir kitoms šalims, ne vienoje jų moterys vis dar drovisi kūdikius maitinti mieste.

Pačios mamos liberalesnės nei prieš porą dešimtmečių, skandinavų įtaka ir pamažu griūvantys mitai, kad mamos pienas nėra vertingas, taip pat prisideda prie teigiamo požiūrio į žindymą. „Vaiko gimimas neatima šanso išeiti į parodas, filmus, koncertus. Prisitaikome“, – besikeičiančią visuomenės nuomonę pastebėjo I. Dapšauskė.

Truputį apnuogintas maitinančiosios kūnas neturėtų jaudinti

Kas nutiko visuomenei, kuri dar prieš šimtmetį nekreipdavo dėmesio į laukų pakraščiuose žindančias darbininkes ir piešdavo madonas apnuoginta krūtimi su kūdikiu ant rankų? Visuomenei, kurios akys įprato prie gilių iškirpčių, bet suka akis nuo maitinamo kūdikio? Tokius retorinius klausimus Alfa.lt kalbinta Prieraišiosios tėvystės centro atstovė Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė kėlė prieš ketverius metus, kai žindymo viešumoje klausimu buvo diskutuojama kur kas aršiau.

„Prieš šimtą metų mamos nesislėpdavo kampuose, jos žindydavo vaikus laukuose, net bažnyčiose būdavo specialus suolas žindyvėms. Kodėl dabar tai tapo problema, ir ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje? Truputį apnuogintas motinos kūnas mūsų visuomenei atrodo baisus, nors nuogas moters kūnas reklamose nieko nebejaudina. Daugelio jaunų mamų galvose jau susiformavo motinystės stereotipas: vaikas būtinai turi turėti čiulptuką, buteliuką, vežimėlį, o natūrali motinystė neaprašoma biologijos vadovėliuose, apie ją dukroms nekalba mamos namuose“, – tuomet sakė V. Pilipauskaitė-Butkienė.

Tai – šiek tiek sutrumpinta straipsnio versija. Originalus strapsnis spausdintas 2014-10-11 11:14 Alfa.lt pavadinimu Kūdikius maitinančios mamos nenori būti uždaromos „rezervatuose“. Autorė  Rugilė Audenienė.